„Kyšiai ir nusigrąžinimai – svarbus stimulas“

Sprendžiant iš pastarųjų savaičių naujienų, Rusijos naftos ir dujų sektoriuje reikalai klostosi gerai. Taip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Susitarta su kiniečiais dėl projekto „Sibiro jėga – 2“ įgyvendinimo, pradėta kalbėti apie galimą amerikiečių grįžimą į projektą „Sakhalin-1“ . Kita vertus, Ukrainos ginkluotosios pajėgos pavyko suduoti keletą smūgių naftos perdirbimo gamykloms Rusijoje, dėl ko kai kurie žiniasklaidos atstovai ėmė kalbėti apie degalų krizę. Kaip šie ir kiti įvykiai iš tiesų veikia šią pramonės šaką? „Republic“ aptarė tai su naftos ir dujų sektoriaus analitiku Michailu Krutichinu*.

– Padėkite suprasti. Viena vertus, Kremliaus užsienio politika, atrodo, pastaruosius trejus metus daro žalą naftos ir dujų pramonei – kerpa šaką, ant kurios sėdi. Kita vertus, pasirodo naujienų, kurias galima interpretuoti kaip padėties pataisymą. Pavyzdžiui, Rusija ir Kinija pasirašė memorandumą dėl dujotiekio „Sibiro galia – 2“ statybos, tiekimas numatytas 30 metų. Ką manote apie tai?

– Memorandumas pasirašytas. Ir kai Milleris sako, kad jis yra privalomas, tai melas. Memorandumuose nėra sąlygų dėl susitarimų nesilaikymo, kas už ką turi atsakyti. Tokios sąlygos yra sutartyse, kontraktuose ir pan. Tai reiškia, kad nebuvo pasirašytas dokumentas, kuriame būtų numatytos komercinės sąlygos: kaina, apimtys, kas mokės, finansavimo schema, atsakomybės už susitarimo nesilaikymą schema. Iš tiesų buvo tiesiog pasirašyta abipusė mandagumo sutartis. Taigi kinams kol kas nėra jokio projekto. Todėl savo spaudoje jie tyli apie šį memorandumą. Nėra apie ką rašyti, nes nieko nebuvo sutarta.

Beje, Milleris leido suprasti, kad nėra jokio susitarimo dėl kainų. Anksčiau jau buvo pranešta: kinai reikalauja, kad naujuose kontraktuose kaina jiems būtų tokia pati kaip Rusijoje, t. y. apie 120 dolerių už tūkstantį kubinių metrų. Kadangi Rusijoje nėra rinkos, viską reguliuoja vyriausybės nutarimai.

Rusija reikalauja, kad dabar viskas būtų taip pat, kaip ir „Sibiro jėga – 1“. Ten dabar kaina yra maždaug 257–270 dolerių už tūkstantį kubinių metrų. 2027 m. planuojama kaina yra 231 doleris. Palyginimui: Rusijos dujos, tiekiamos į Turkiją, kainuoja 340 dolerių. Europoje dujų kainos yra apie 400 dolerių. O Kinija reikalauja, kad jai būtų siūlomos dujos už tokią kainą, kuri nepateisina jokios naujos dujų infrastruktūros statybos. Norint tiesiog nutiesti vamzdžius ir pastatyti kompresorines stotis, reikia daugiau nei 20 mlrd. dolerių. Tai apskaičiavo „Gazprom“ specialistai, turiu visus šiuos skaičiavimus. Be to, reikalinga dujų perdirbimo gamykla, kuri ruoš eksportui skirtą mišinį. Apskritai, ten daug išlaidų.

Taigi, net „Sibiro jėga – 1“ nėra komercinis projektas. Tai buvo pripažinta ir Energetikos ministerijoje, ir per klausymus Valstybės Dūmoje. O apie „Sibiro jėga – 2“ net nėra ko kalbėti. Ne tik infrastruktūros išlaidos neatsipirks, bet netgi eksploatacinės išlaidos šio dujų gavybai ir transportavimui neatsipirks už kainą, kurią yra pasirengę mokėti kinai. Kinai taip pat nesuteiks pinigų statyboms, kaip nesuteikė nė cento „Sibiro jėgos – 1“ statyboms. Čia ta pati situacija: ateikite, atneškite ant padėklo, o mes dar pažiūrėsime, ar imti iš jūsų, ar ne. Mes čia diktuojame kainą – tokia yra kinų pozicija.

Tęsinys kitame puslapyje: