„Revoliucijos lyderis“ ir „Kremliaus šeimininkas“. Kas vienija Kadafį ir Putiną?

Diktatūros, kurios atrodo amžinos – kol per naktį sugriūva

Politologas Igoris Reiterovičius patvirtina, kad paralelės tarp Vladimiro Putino ir Muamaro Kadafio tikrai egzistuoja. Abu jie savo šalyse sukūrė iš esmės totalitarinius režimus.

Tačiau skirtumas tarp jų yra žiaurumo mastas. Kadafio diktatūra buvo absoliuti: jo režimo net negalima tiesiogiai lyginti su Putino. Kadafis buvo daug griežtesnis ir baisesnis – jo represijos vyko atvirai, egzekucijos buvo transliuojamos per televiziją.

Putinas vietoj to bando imituoti „demokratinius standartus“.

„Atrodo komiškai, bet yra tam tikras skirtumas: šiuolaikinėje Rusijoje žmonės nėra žudomi viešai – jie likviduojami slapta, „be triukšmo“. Tai vienas pagrindinių skirtumų: abu režimai yra represiniai, bet Kadafis tai darė demonstratyviai, o Putinas – prisidengdamas teisėtumo iliuzija“, –  aiškina Reuterovičius.

Tačiau jos turi bendrą bruožą, būdingą visoms tokioms sistemoms. Jos atrodo monolitinės, nepajudinamos, tarsi amžinos. Bet tada, tam tikru momentu, jos subyra – akimirksniu, be jokios galimybės atsigauti. Ir visa tai todėl, kad šios struktūros neturi jokios realios jėgos: jas laiko kartu baimė, o baimė negali būti amžina.

„Galima įsivaizduoti sąlyginį rūmų perversmą Rusijoje – tai atrodo realistiška. Tačiau kol kas sunku įsivaizduoti, ko norėtų dauguma ukrainiečių: istorijos, kurioje Putinas ištraukiamas iš kanalizacijos ir teisiamas įniršusių piliečių. Toks scenarijus, deja, neatrodo įmanomas“, – mano politologas.

Rusijos politinė kultūra ir socialinė inercija yra tokia, kad net jei režimas žlugs, tai neįvyks revoliucijos būdu. Jei Rusijoje pasikeis valdžia, greičiausiai tai bus „istorija apie ilgą ligą“, po kurios „mūsų brangusis Vladimiras Vladimirovičius ramiai mirė“. Lygiai taip pat, kaip nutiko su Stalinu 1953 m.

Ir tada buvo įvairių versijų – ar jis buvo nužudytas, ar ne. Tačiau vienas dalykas aiškus: kai jam reikėjo pagalbos, ji tiesiog nebuvo suteikta. Tai atrodė kaip tylos sąmokslas iš artimiausios aplinkos. Tikėtina, kad Putino atveju viskas gali vykti pagal panašų scenarijų: tylus sąmokslas, pagalbos nebuvimas, oficialus „natūralios mirties“ paskelbimas.

„Rusijos politinio mąstymo ribose sunku įsivaizduoti masinę revoliuciją, pilietinį karą ar Putino pabėgimą iš Kremliaus. Jis gali prarasti valdžią, bet greičiausiai tai įvyks tik tada, kai praras gyvybę. Štai taip, staiga.“

 „Ir net po to jo sukurtas režimas gali išlikti dar kurį laiką. Putinas pats pritaikė sistemą, bet ji tapo pernelyg inertiška, kad iš karto žlugtų“, – tęsia Reuterovičius.

Be to, anot eksperto, Putiną tikslingiau lyginti ne su Kadafiu, o su Stalinu. Mat po diktatoriaus mirties Rusijoje greičiausiai veiks savotiškas „politbiuras“ – šešėlinė taryba iš jo aplinkos, kuri formaliai perims valdžios vadžias į savo rankas. Toks „politbiuras“ jau egzistuoja ir šiandien, jis tiesiog veikia slapta, bandydamas numatyti ateitį – kitaip nei Stalino laikais, kai visi gyveno viena diena ir bijojo net pagalvoti apie „po“.

„Todėl Putino ir Stalino paralelė yra tikslesnė. Ir, galbūt, jis mirs kaip Stalinas: gulėdamas ant savo kabineto grindų parą be pagalbos, kol niekas nedrįs užeiti. O tada jie tiesiog pasakys: „Amžius jau gana nemažas, įvyko tai, kas turėjo įvykti.“ Ir viskas. Štai kaip baigiasi diktatūros, kurios atrodė amžinos – ne sprogimu, o tyla“, – apibendrina Reuterovičius.