„Prezidento Macrono dienos suskaičiuotos“. Ką Luvro apiplėšimas pasako apie Macrono Prancūziją?

Šiuo metu visas pasaulis žino, kad sekmadienio rytą grupė vagų iš Luvro pagrobė keletą neįkainojamų brangenybių. Apiplėšimas, kaip pripažino Prancūzijos teisingumo ministras Gérald Darmanin, buvo „rocambolesque“/„rokamboliškas“.

Kaip kaip?

Būdvardis „rocambolesque“, paprastai verčiamas kaip „fantastiškas“ arba „neįtikėtinas“, kilęs iš XIX a. prancūzų nuotykinės serijos apie gudrų vagį ir apsimetėlį vardu Rokambolis, kuris ne kartą apgauna valdžios institucijas. Jis tapo vėlesnių „vagių džentelmenų“, iš kurių žinomiausi Fantomas ir Arsenijus Lupenas, kurie savo protu ir vikrumu demaskavo turtingųjų ir įtakingųjų apsimetinėjimą, prototipu.

Šio rokamboliško apiplėšimo dalyviams reikėjo tik kelių įrankių. Pirma, krovėjų naudojamų baldų keltuvo, kurį jie įrengė vidury baltos dienos prie Apolono galerijos lango. Antra – poros šalia keltuvo pastatytų motociklų. Trečia, šešių-septynių minučių patekti į galeriją, atidaryti vitrinas su brangakmeniais ir pasislėpti. Ir galiausiai jiems reikėjo nemažai „culot“ – kas geriausiai verčiamas kaip „įžūlumas“ – visa tai įvykdyti.

Vyriausybei niekada nėra tinkamo momento atsidurti tokioje padėtyje, kai jai kelnes* nutraukia tokie rokamboliški išdaigininkai. Bet ypač nepalankus momentas yra, kai šalies politinis gyvenimas jau balansuoja ant farsų ribos. Plėšimas įvyko vos po kelių dienų, kai mažumos vyriausybė, vadovaujama Sébastieno Lecornu, vos išvengė nepasitikėjimo balsavimo Nacionalinėje Asamblėjoje.

Lecornu būtų tapęs trečiuoju prezidento Emmanuelio Macrono nuo metų pradžios paskirtu ministru pirmininku… jei nebūtų buvęs ir ketvirtuoju. Macronas pirmą kartą paskyrė Lecornu šį mėnesį, bet ta vyriausybė išsilaikė tik šiek tiek ilgiau (mažiau nei parą) nei reikėjo Luvro vagims įvykdyti savo apiplėšimą. Jis tapo auka tų pačių politinių jėgų, kurias pats Macronas sukūrė prieš metus, kai savo rokombolišku gestu paleido parlamentą ir paskyrė pirmalaikius rinkimus, siekdamas sustiprinti savo partijos „Atgimimas“ gretas.

Vietoj to rinkimų rezultatai lėmė vienos partijos skilimą: Marine Le Pen kraštutinės dešinės partija „Nacionalinė sąjunga“, trapi kairiųjų koalicija, vadovaujama radikalios partijos „Nepaklusni Prancūzija“, ir, viduryje, ne mažiau trapi centristinių partijų sąjunga, vadovaujama susilpnėjusios ir stagnacijos apimto Macrono „Atgimimo“. Užuot sekęs prezidento tradicija ir paskyręs opozicijos atstovą – šiuo atveju iš kairiojo sparno – Macronas vėl paskyrė Lecornu. Šis susitarė su socialistais dėl pensijų reformos – įstatymo, kuris sukėlė masinius protestus per pirmąją Macrono kadenciją ir dabar atvedė šalį į beveik visišką politinį paralyžių – sustabdymo.

Ir tai mus sugrąžina prie Luvro. Logiška, kad karališkieji brangakmeniai buvo eksponuojami būtent ten: juk šis milžiniškas pastatas iš pradžių buvo karalių namai, o tik vėliau – meno namai. Iš tiesų Prancūzijoje visada egzistavo glaudus ryšys tarp meno kūrimo ir monarchijos kūrimo. Meno demonstravimas buvo svarbus politiškai. Arba, jei pageidaujate, meno slėpimas: karalius Liudvikas Filipas Orleanas, atėjęs į valdžią po 1830 m. revoliucijos, nušalinęs savo giminaičius Burbonus, paslėpė didžiulį ir įkvepiantį Eugène Delacroix paveikslą „Laisvė vedanti tautą“, bijodamas, kad jis gali įkvėpti naują revoliuciją – šį kartą jau prieš jo paties valdžią.

Tik 1874 m. šis monumentalus paveikslas vėl užėmė savo vietą Luvre. Iki to laiko ne tik Luisas Filipas žlugo per kitą 1848 m. revoliuciją, bet ir kitas Napoleonas: Luisas Napoleonas Bonapartas. 1851 m. jis pasielgė taip pat kaip jo dėdė – nuvertė respubliką ir pasiskelbė imperatoriumi. Po dviejų dešimtmečių jis taip pat buvo nuverstas, ne dėl revoliucijos, bet dėl to, kad pateko į nelaisvę po savo armijos pralaimėjimo trumpame Prancūzijos-Prūsijos kare.

Tarp pavogtų brangenybių buvo puiki tiara ir sagė, priklausiusi jo žmonai, Ispanijos kilmės imperatorei Eugenijai. Vagys taip pat bandė pavogti jos karūną, bet ją numetė arba išmetė, kai slėpėsi motociklais. Tačiau šie papuošalai nėra nei karališki, nei imperatoriški tikrąja to žodžio prasme. Jie greičiau simbolizuoja autokratinio režimo, įkurto žmogaus, kuris norėjo būti jei ne karaliumi, tai bent imperatoriumi, kaip jo dėdė, prabangą. Jo valdymo pabaigoje jo paskirti ministrai jau nebegalėjo susidoroti su stiprėjančia ekonomine depresija ir vis nepaklusnesniu įstatymų leidžiamuoju organu. Net jei nebūtų buvę karo su Prūsija, „Napoleon le Petit“ / „Mažojo Napoleono“ dienos buvo suskaičiuotos.

Luvro apiplėšimas žymi momentą, kai tampa aišku: prezidento, kuris norėjo būti ne karaliumi, ne imperatoriumi, o Jupiteriu, dienos taip pat suskaičiuotos. Jei Macronui reikėjo užuominos, opozicija ją mielai pateikė: „Nacionalinės sąjungos“ lyderis Jordanas Bardella pareiškė, kad šis apiplėšimas tapo „nepakeliama pažeminimu mūsų šaliai“ . Tikriausiai jis niekada nebūtų to leidęs, tapęs prezidentės Marine Le Pen premjeru. Kadangi apklausos rodo, kad ši ksenofobinė ir autoritarinė partija tampa vis populiaresnė, Prancūziją galbūt laukia ateitis be jokios „rocambolesque“.

republic.ru