Šios dvi respublikos gali sugriauti Rusijos Federaciją. Kas jos?

Šiandien Čečėnija yra vienas ištikimiausių Maskvai regionų. Sostinė Groznas buvo atstatyta praktiškai nuo nulio, pastatyti modernūs dangoraižiai, mečetės ir prekybos centrai. Tuo pačiu metu žmogaus teisių aktyvistai pabrėžia, kad stabilumas buvo pasiektas baimės, opozicijos persekiojimo ir bet kokių nesutikimo apraiškų slopinimo kaina.

Politinė autonomija, už kurią žuvo tūkstančiai čečėnų, dabar sumažinta iki minimumo. Remiantis oficialia Kremliaus linija, nepriklausomybės klausimas „galutinai uždarytas“. Tačiau emigracijoje, ypač Ukrainoje ir Baltijos šalyse, vis dar veikia Ičkerijos Čečėnų Respublikos atstovybės. 2022 m. spalį Ukrainos Aukščiausioji Rada pripažino Ičkeriją laikinai Rusijos Federacijos okupuota teritorija.

Dudajevas ir Ukraina: aljansas, pagrįstas laisve

Džocharas Dudajevas turėjo ypatingą požiūrį į Ukrainą. Naujausiuose interviu jis ne kartą pabrėžė, kad ukrainiečius laiko žmonėmis, kurie „geriausiai supranta čečėnų nepriklausomybės troškimą“.

1992–1993 m. jis palaikė diplomatinius ryšius su Ukrainos nacionalistų politikais, o savo kreipimuose Ukrainą pavadino „valstybe, kuri gali tapti pavyzdžiu Kaukazui“.

Pirmojo karo metu Dudajevas perdavė sveikinimus „ukrainiečių broliams, kurie kadaise taip pat nuvertė imperiją“ – jo žodžius citavo „Radio Liberty“ ir „Deutsche Welle“. Kyjive veikė nedidelė Ičkerijos atstovybė, kuri veikė iki 2000-ųjų pradžios.

Dudajevo idėjos – apie kovą su imperija, apie tautų apsisprendimo teisę – niekur nedingo. Jos bėgant metams pasireiškė figūromis, suvienijusiomis abiejų šalių – Čečėnijos ir Ukrainos – istorijas.

Nuo Dudajevo iki Okujevos: kovos tęstinumas

Viena iš tokių asmenybių buvo Amina Okujeva, čečėnų kilmės ukrainiečių gydytoja, Maidano revoliucijos ir karo Donbase dalyvė. Ji atvirai save vadino Džocharo Dudajevo idėjų pasekėja ir „naujosios Ičkerijos Ukrainoje“ simboliu.

Karo metu Amina kartu su vyru Adamu Osmajevu kovojo Dudajevo batalione, sukurtame ginti Ukrainą.

„Tai, už ką mirė Dudajevas, tęsiasi ir šiandien – Kyjive, Donecke, Mariupolyje. Mes kovojame prieš tą pačią imperiją“, – viename iš savo interviu sakė ji.

Jos nužudymas 2017 m. spalio 30 d. tapo simboliu, kaip ilgai tęsiasi Maskvos pradėtas karas prieš tautų laisvę – pirmiausia Kaukaze, o dabar Ukrainoje.

Okujevos vardas šiandien stovi šalia Dudajevo vardo – abu simbolizuoja Ukrainos ir Čečėnijos pasipriešinimo Rusijos imperinei politikai vienybę.

1991 m. lapkričio 1 d. Čečėnijai išliks simboline data – diena, kai maža kalnų tauta bandė atsiskirti nuo imperijos. Tačiau išorės paramos, politinės vienybės ir tarptautinio pripažinimo stoka šį eksperimentą pavertė tragišku.

Ičkerijos istorija primena, kad laisvės keliui reikia ne tik ryžto, bet ir sąjungininkų. Net ir po trijų dešimtmečių klausimas apie tikrąją nepriklausomybės kainą Čečėnijai lieka atviras.

Čečėnija vis dar gali tapti nepriklausoma?

Politikos ekspertas Tarasas Zagorodnas mano, kad Čečėnija ir Dagestanas yra perspektyviausi Rusijos Federacijos regionai, kalbant apie galimą nepriklausomybės paskelbimą. Visų pirma, todėl, kad ten yra ekonominis pagrindas nepriklausomybei.

„Pirma, abi turi prieigą prie Kaspijos jūros, o Čečėnija taip pat turi išorinę sausumos sieną. Antra, ten susiformavo aistringas elitas – aktyvi visuomenės dalis, gebanti vadovauti žmonėms“, – sako politologas.

Dabartinis Čečėnijos lyderis Ramzanas Kadyrovas yra visiškai priklausomas nuo Putino – jo valdžia, finansai ir politinė padėtis yra susieti su Kremliumi. Tačiau jei Putinui kas nors nutiks, Kadyrovas, anot eksperto, greičiausiai pradės judėti nepriklausomybės link. Jam tai asmeninio išlikimo klausimas. Finansinę paramą šiuo atveju galėtų suteikti Turkija arba arabų valstybės. Todėl Čečėnija atrodo realiausia kandidatė potencialiam atsiskyrimui.

„Kalbant apie Tatarstaną, kuris dažnai minimas šiame kontekste, esu skeptiškai nusiteikęs. Jis neturi išorinės sienos, o gyventojai nėra monoetniniai. Maždaug pusė respublikos gyventojų yra rusai, likusieji – totoriai, todėl net ir pageidaujamas išcentrinis judėjimas ten bus silpnas ir susiskaldęs. Čečėnijoje daugiau nei 95 proc. gyventojų yra čečėnai, o tai sukuria daug didesnį etninį ir politinį nepriklausomybės potencialą“, – tęsia Zagorodnas.

Politologo teigimu, Dagestane situacija panaši: yra naftos, prieiga prie Kaspijos jūros ir siena su Azerbaidžanu. Jei Dagestanas ir Čečėnija veiks kartu, jos galės suformuoti visiškai gyvybingą ekonomikos ir transporto klasterį – savotišką koridorių nuo Kaspijos jūros per Kaukazą iki Sakartvelo. Tai yra, yra objektyvios prielaidos sukurti savo ekonominę sistemą.

Ar šiandien įmanoma supurtyti Kadyrovą? Pasak eksperto, ne, kol jis gyvas ir kontroliuoja saugumo struktūras. Apskaičiuota, kad jis turi iki 50 000 ginkluotų žmonių, kuriuos, be kita ko, finansuoja Rusijos biudžetas. Tai iš tikrųjų yra asmeninė armija, ir dabar Kadyrovas yra pagrindinis žaidėjas regione.

„Tačiau po jo mirties situacija gali kardinaliai pasikeisti. Mažai tikėtina, kad jo sūnus ar kiti giminaičiai sugebės išlaikyti valdžią – už Kadyrovo slypi asmeninė istorija, tvirtas autoritetas ir Maskvos pasitikėjimas, kurio jo įpėdiniai gali ir neturėti. Tada atsiras naujų lyderių, o tarp ginkluotų žmonių, kurie liks be „šeimininko“, gali kilti judėjimas už nepriklausomybės atkūrimą“, – sako ekspertas.

Vienintelis klausimas – centrinės valdžios silpnėjimo mastas. Jei Rusijoje prasidės ekonominė krizė, degalų trūkumas, elektros energijos tiekimo sutrikimai – tai yra procesai, silpninantys Maskvą, – periferijos regionai pradės bruzdėti. Viskas priklausys tik nuo Putino figūros. Kai tik šis valdžios centras išnyks, sistema pradės irti, o Kaukazo respublikos bus pirmosios, kurios pasiskelbs nepriklausomybę.

Todėl, anot politologo, naujos Ičkerijos perspektyva nėra fantastiška. Čečėnija turi išorinę sieną, išteklius, stiprią tapatybę ir savo ginkluotąsias pajėgas. Jei Rusija susilpnės, šie veiksniai gali suveikti. Ir tada nepriklausomybė, apie kurią kadaise kalbėjo Džocharas Dudajevas, vėl taps realia tema.