Šios dvi respublikos gali sugriauti Rusijos Federaciją. Kas jos?

Šis žingsnis žymėjo ilgos kovos su Rusijos Federacija pradžią – kovos, kuri tęsiasi iki šiol Ukrainoje.

„Focus“ primena, kaip gimė nepriklausoma Ičkerija, kodėl jos eksperimentas baigėsi tragedija ir ar Čečėnija vėl gali paskelbti nepriklausomybę.

Laprkičio 1 dieną prieš 34 metus, išrinktas Ičkerijos Čečėnų Respublikos (IČR) prezidentu, Džocharas Dudajevas pasirašė valstybės suvereniteto dekretą, kuris tapo pirmuoju žingsniu siekiant paskelbti nepriklausomybę nuo Rusijos Federacijos ir kartu vieno kruviniausių puslapių šiuolaikinėje Kaukazo istorijoje pradžia.

Šis sprendimas buvo priimtas SSRS žlugimo fone, kai Šiaurės Kaukaze sustiprėjo nacionaliniai judėjimai, o buvęs SSRS oro pajėgų generolas Dudajevas tapo čečėnų apsisprendimo siekio lyderiu.

Visų pirma, 1991 m. lapkričio 1 d. suvereniteto deklaracija tapo teisiniu ir simboliniu naujo darinio – IČR – atspirties tašku.

Ičkerijos nepriklausomybė: kaip viskas prasidėjo

Devintojo dešimtmečio pabaiga ir dešimtojo dešimtmečio pradžia buvo sovietų imperijos byrėjimo laikotarpis. SSRS žlugimo fone nacionalinės respublikos stiprėjo savo apsisprendimo troškimu. Čečėnams, kurie prisiminė 1944 m. trėmimus ir stalininio laikotarpio represijas, nepriklausomybės siekis turėjo ne tik politinę, bet ir gilią moralinę prasmę.

1991 m. birželį Grozne įvyko Pirmasis visos šalies Čečėnijos liaudies suvažiavimas. Delegatai sudarė organizacinį komitetą, vadovaujamą generolo Dudajevo, charizmatiško kariškio, prieštaraujančio Maskvos įtakai. Padėtis paaštrėjo rudenį: rugsėjo 6 d. Dudajevo šalininkai užėmė Čečėnijos-Ingušijos ASSR Aukščiausiosios Tarybos pastatą, nuversdami senąją vyriausybę.

Kai 1991 m. lapkričio 1 d. naujai išrinktas prezidentas Džocharas Dudajevas pasirašė dekretą „Dėl Ičkerijos Čečėnų Respublikos valstybinio suvereniteto“, jis faktiškai paskelbė apie Čečėnijos atsiskyrimą nuo Rusijos Federacijos.

„Mes nebenorime būti kolonija“, – sakė jis savo kreipimesi, kuris tuo metu buvo transliuojamas per vietinius televizijos kanalus.

Tačiau Maskva atsisakė pripažinti šį aktą. Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas paskelbė jį neteisėtu, o federalinė vyriausybė – „grėsme šalies teritoriniam vientisumui“.

Nepriklausomybės kaina

Faktinė Ičkerijos nepriklausomybė truko mažiau nei trejus metus. Tarptautinio pripažinimo stoka, ekonominė izoliacija ir vidiniai nesutarimai greitai pakirto naująją valstybę. 1994 m. pabaigoje Maskva pradėjo karinę operaciją „konstitucinei tvarkai atkurti“ – prasidėjo Pirmasis Čečėnijos karas.

Kovos Grozne pavertė miestą griuvėsiais. Žmogaus teisių gynimo grupės skaičiuoja, kad kare žuvo nuo 80 000 iki 100 000 žmonių, dauguma jų – civiliai.

Po Rusijos kariuomenės išvedimo 1996 m. Čečėnija formaliai išsaugojo nepriklausomybę, tačiau iš tikrųjų ją apėmė chaosas. Regione buvo sugriauta ekonomika, klestėjo nusikalstamumas ir žmonių grobimas. Šalis gyveno be centralizuotos valdžios, o jos teritorija virto karo vadų įtakos zona.

1999 m. Rusija pradėjo antrąjį Čečėnijos karą, kuriam vadovavo naujasis ministras pirmininkas Vladimiras Putinas. Iki 2000 m. Groznas buvo atkovotas, o Džocharas Dudajevas 1996 m. žuvo. Ičkerija nustojo egzistuoti kaip nepriklausoma valstybė.

Šiuolaikinė Čečėnija: kontroliuojama Kremliaus

Po 2000 m. Kremlius rėmėsi respublikos atkūrimu per vietos sąjungininkus. Valdžia atiteko Kadyrovų šeimai – pirmiausia Achmatui Kadyrovui, o po jo mirties 2004 m. – jo sūnui Ramzanui.

Tęsinys kitame puslapyje: