JAV vykdoma Lotynų Amerikos režimų keitimo politika nežada nieko gero Trumpui

Lotynų Amerikos režimų keitimo skatinimo JAV istorija ilga – ar tai būtų pagal Monro doktriną XIX ir XX a. sandūroje, ar kovos su komunizmu pretekstu Šaltojo karo metais. Ši strategija retai duodavo gerų rezultatų, net ir tada, kai formaliai pasiekdavo tikslą, ir sukeldavo giliai įsišaknijusią neapykantą „Šiaurės kolosui“. Vis dėlto, dėl kažkokių priežasčių prezidentas Donaldas Trumpas, atrodo, nori pakartoti šį gėdingą istorijos puslapį – dabar jau Venesueloje.

Amerikos karinės intervencijos Haityje (1915–1934), Dominikos Respublikoje (1916–1924) ir Nikaragvoje (1926–1933) atnešė ne demokratiją, o žiaurių diktatorių – François „Papa Doc“ Duvalier, Rafael Trujillo ir Anastasio Somoza. 1954 m. CŽV remiamas perversmas prieš išrinktą Gvatemalos kairiųjų prezidentą Hakobą Arbencą sukėlė kruviną pilietinį karą, trukusį 36 metus. Jis taip pat radikalizavo daugelį Lotynų Amerikos gyventojų, įskaitant jauną argentiniečių gydytoją Ernesto Che Guevarą, kuris kaip tik buvo Gvatemaloje per perversmą.

1961 m. CŽV operacija Kiaulių įlankoje, kurios tikslas buvo nuversti Kubos diktatorių Fidelį Kastrą, tapo liūdnai pagarsėjusiu fiasko, pažeminusiu naująjį prezidentą Johną Kennedy. Šis nesėkmė paskatino Castro priimti sprendimą Kuboje dislokuoti sovietines branduolines raketas, siekiant apsaugoti savo režimą nuo tolesnių atakų, o tai lėmė 1962 m. Karibų krizę.

Kartais reikalai klostėsi geriau, kai Vašingtonui pavykdavo panaudoti galingą karinę jėgą prieš mažas šalis trumpoms ir greitoms operacijoms, pavyzdžiui, Grenadoje (1983 m.) ir Panamoje (1989 m.). Tačiau Venesuela nėra maža šalis: jos gyventojų skaičius yra šiek tiek didesnis nei Irako gyventojų skaičius 2003 m., kai JAV įsiveržė į šią šalį. Be to, ji jau įrodė savo atsparumą JAV bandymams nuversti diktatorišką režimą.

2019 m. pirmoji Trumpo administracija bandė išprovokuoti karinį perversmą prieš Venesuelos lyderį Nikolą Maduro, tačiau patyrė nesėkmę. Po didelio masto valymų armijoje Maduro dabar laikomas „apsaugotu nuo perversmo“ ir, kaltinamas narkotikų prekyba JAV, vargu ar savanoriškai paliks valdžią.

Vis dėlto neseniai Trumpas patvirtino, kad sankcionavo CŽV naują slaptą operaciją prieš Maduro. (Ar tada nereikėtų jos vadinti „atvira“?) Neaišku, ar prezidento direktyva numato tiesioginį Maduro nuvertimą, bet pats jos viešo paskelbimo faktas, pasak Trumpo, „padidins spaudimą“ jo režimui.

Spaudimas stiprėja ir dėl didžiulės amerikiečių armados buvimo Karibų jūroje: ten nukreiptas desantinis laivas su jūrų pėstininkais, kreiseris su valdomomis raketomis, trys eskadriniai minininkai, atominis povandeninis laivas, specialiųjų operacijų pajėgų laivas, dronai, sraigtasparniai ir dešimt naikintuvų F-35. B-1 ir B-52 bombonešiai jau skrido netoli Venesuelos, o dabar į regioną siunčiama lėktuvnešio smogiamoji grupė.

Kai kurios iš šių pajėgų buvo panaudotos tariamų narkotikų kontrabandininkų laivų sunaikinimui, daugiausia prie Venesuelos krantų – tai buvo atakos, net konservatyvių teisininkų nuomone, greičiausiai yra neteisėtos. Remiantis The Wall Street Journal duomenimis, JAV pareigūnai teigia, kad „nors pagrindinis Trumpo tikslas yra sustabdyti narkotikų srautą į JAV, yra vilties, kad spaudimo kampanija taip pat įtikins Maduro, kad jis nebegali likti valdžioje“.

Kodėl Trumpas taip nori atsikratyti Maduro? Akivaizdu, kad jo neskatina George'o W. Busho siekis skleisti demokratiją. Ypač atsižvelgiant į tai, ką jis padarė, kad pakenktų demokratijai savo šalyje ir paremtų diktatorius (pavyzdžiui, Nayiba Bukele Salvadorėje) užsienyje.

Kai Trumpo paklausė, kodėl jis sankcionavo operaciją prieš Venesuelą, jis paminėjo dvi priežastis: „Pirma, jie išsiuntė savo kalinius į Jungtines Amerikos Valstijas. Antra, narkotikai – mes gauname labai daug narkotikų iš Venesuelos“. Tačiau, kaip pažymėjo BBC, „Venesuela vaidina palyginti nereikšmingą vaidmenį regioninėje narkotikų prekyboje“. Be to, nėra jokių įrodymų, kad Maduro režimas sąmoningai siunčia nusikaltėlius į JAV. Bet kuriuo atveju, jei tikslas yra sustabdyti migraciją iš Venesuelos, provokuoti politinę krizę yra labai keistas būdas tai pasiekti; kur kas veiksmingiau būtų panaikinti JAV sankcijas.

Maduro yra bjaurus diktatorius, tačiau sunku jo režimą laikyti pakankamai rimta grėsme, kad būtų pateisinamas ginkluotas įsikišimas. Be to, režimo pakeitimo politika yra pilna prieštaravimų ir nesuderinamumų, kurie, greičiausiai, pasmerks ją žlugti. Pavyzdžiui, jei smūgiai laivams turėtų atimti iš Maduro pajamas iš narkotikų prekybos, tai kodėl Trumpo administracija išdavė JAV naftos ir dujų bendrovei „Chevron“ licenciją naftos gavybai Venesueloje? Tai tik padės finansuoti režimą, kurį ji siekia nuversti.

Yra ir kita problema: Trumpas gadina santykius su didžiausiais Venesuelos kaimynais – Kolumbija ir Brazilija. Jis įvedė 50 % muitus Brazilijos prekėms, bandydamas (nesėkmingai) sustabdyti teismo procesą prieš buvusį prezidentą ir savo sąjungininką Žairą Bolsonaru, kaltinamą bandymu surengti perversmą. O Kolumbijai Trumpas pagrasino nutraukti visą JAV pagalbą po to, kai jos kairiųjų pažiūrų prezidentas Gustavo Petro kritikavo smūgius į įtariamas narkotikų gabenimo valtis. Atsakydamas Trumpas pavadino Petro „psichu, turinčiu daug psichinių problemų“ ir „nelegaliu narkobaronu“, o JAV finansų ministerija įvedė jam sankcijas. 1980-aisiais CŽV rėmė Nikaragvos kontras, naudodama bazes kaimyniniame Hondūre; tačiau šiandien mažai tikėtina, kad Brazilija ar Kolumbija suteiks tokią pagalbą, kad nuverstų Maduro, po konfliktų, kuriuos Trumpas sukėlė su jų lyderiais.

 

Jei Trumpas tikrai nori daryti įtaką situacijai Venesueloje ilgalaikėje perspektyvoje, jam vertėtų pradėti neseniai Nobelio taikos premija apdovanotos Marijos Corine Machado vadovaujamos opozicijos palaikymo viešosios diplomatijos kampaniją.

. Tai, žinoma, pareikalaus peržiūrėti destruktyvius jo administracijos žingsnius, susijusius su Nacionalinio demokratijos fondo, „Amerikos balso“ ir kitų viešosios diplomatijos priemonių uždarymu. Bandymas pakeisti režimą karine jėga ar slaptomis operacijomis greičiausiai turės priešingą efektą ir tik sustiprins antiamerikietiškas nuotaikas Lotynų Amerikoje. Jei istorija ko nors moko, tai tik to, kad ilgalaikiai režimo pokyčiai gali įvykti tik iš vidaus.