Čia mirė 100 000 žmonių. Tai buvo karantino sala (Video)

Povelija, negyvenama sala prie Lido di Venezia pakrantės, jau daugelį metų inspiruoja legendas apie vaiduoklius ir paslaptis. Čia istoriniai faktai susipina su mitais.

Ją sudaro trijų salų grupė, iš kurių dvi yra natūraliai susiformavusios, o trečioji primena Veneciją dėl medinių stulpų ir žemės sluoksnių naudojimo.

Viena sala yra visiškai apaugusi augmenija. Pagrindiniai pastatai yra kitoje. Mažiausia, aštuonkampė, tarnauja kaip nedidelis fortas, saugantis salą ir atliekantis tvirtovės funkciją.

Gyvenvietė buvo įkurta VII amžiuje ir šimtmečius buvo taiki bendruomenė, toli nuo žemyno ir mokesčių. Po Kjodžos karo XIV amžiuje gyventojai buvo perkelti į Veneciją, daugiausia į Džudeką. Tik XVIII amžiuje ši teritorija pradėta naudoti kaip Venecijos Respublikos sandėlis.

1776 m. sala perėjo vietos Visuomenės sveikatos biuro jurisdikcijon. Iš pradžių ji tarnavo kaip muitinės kontrolės punktas, o vėliau buvo paversta maro kontrolės centru.

1776 m. Visuomenės sveikatos biuras saloje atidarė kontrolės punktą, kad patikrintų visas prekes ir žmones, atvykstančius ir išvykstančius iš Venecijos laivais. 1793 m., kai dviejuose laivuose buvo aptikti keli maro atvejai, užsikrėtusieji buvo priverstinai išlaipinti ir laikinai įkalinti saloje.

Kai maras Europoje pasiekė pandemijos mastą, antrą kartą nuo Juodosios mirties XIV amžiuje, Povelijos sala tapo sergančiųjų ir užsikrėtusiųjų zona.

Net ir marui nurimus, sala toliau tarnavo kaip karantino stotis laivams, plaukiantiems į Veneciją. XX amžiuje sala buvo paversta psichiatrijos ligonine.

Viena istorija byloja, kad maždaug 50 % salos sudaro žmonių pelenai. Dėl didelio maro aukų skaičiaus ligoninė nežinojo, kaip atsikratyti kūnų, todėl nusprendė juos kremuoti. Nors įmanoma, kad pelenai buvo „išsklaidyti“, nėra tikslios informacijos apie tai, kokią salos dirvožemio dalį jie sudaro.

Tačiau tyrimai rodo ką kita. Šaltiniai nesutaria dėl aukų skaičiaus – kai kurie teigia, kad jų buvo net 160 000, o dauguma – apie 100 000. Užuot sudeginus mirusiųjų kūnus, jie galėjo būti palikti vadinamosiose „maro duobėse“.