„Rubikonas peržengtas“

Baltieji rūmai oficialiai paskelbė antrosios D. Trumpo administracijos Nacionalinio saugumo strategiją. Noriu pasidalyti savo pirmuoju šios strategijos įvertinimu, atsižvelgdamas į jos didelę reikšmę Jungtinėms Valstijoms ir pasauliui, rašo Aleksandras Vindmanas, JAV armijos karininkas, dirbęs Nacionalinio saugumo taryboje Rytų Europos, Kaukazo ir Rusijos reikalų direktoriumi, Jungtinio štabų vadų komiteto pirmininko Rusijos politinių-karinių reikalų pareigūnu ir kariniu atašė JAV ambasadoje Maskvoje.

Jungtinės Valstijos artimiausiu metu daugiausia dėmesio skirs Vakarų pusrutuliui, tuo pačiu mažindamos savo strateginį dalyvavimą Europoje ir Azijoje.

Užuot skatinusios demokratiją ir ginusios tarptautinę tvarką, Jungtinės Valstijos dabar laikysis „lankstaus realizmo“ politikos ir Lotynų Amerikoje nustatys „Trumpo išvadas“ pagal Monro doktriną.

Nors tai reikštų agresyvų konkuruojančių valstybių, tokių kaip Kinija, ir tokių grupuočių kaip BRICS iš Lotynų Amerikos, buvimo ribojimą, ši strategija taip pat reikštų, kad Jungtinės Valstijos greitai panaudotų karinę jėgą reaguodamos į politinius įvykius regione.

Nacionalinio saugumo strategijoje nėra formuluotės, kuri apibūdintų Kiniją kaip priešininkę ar grėsmę. Vietoj to, D. Trumpo administracija Kiniją apibūdina kaip prekybos konkurentę, su kuria reikia kovoti ekonomiškai, siekiant išvengti galimo konflikto.

Jungtinių Valstijų Taivano politika nepasikeitė. Tačiau teigiama, kad be tolesnių Ramiojo vandenyno sąjungininkių, tokių kaip Pietų Korėja, Japonija ir Australija, gynybos išlaidų Jungtinės Valstijos negalės išlaikyti karinės pusiausvyros su Kinija, o tai „salos gynimą padarytų neįmanomą“.

Kalbant apie Europą, Vašingtono tikslas – vienu metu remti „patriotines“ partijas, kurios siekia pakenkti ES, reikalauti, kad Europos sąjungininkės skirtų daugiau lėšų gynybai, ir atkurti „strateginę pusiausvyrą“ su Rusija žemyne.

Šie trys politikos tikslai yra pateikiami po „Europos didybės skatinimo“ šūkiu, nepaisant to, kad jie ne tik prieštarauja vienas kitam, bet ir kenkia saugumo bei politiniams ryšiams, kurie 60 metų apibrėžė Europos ir Amerikos santykius.

Strategijoje taip pat minima NATO plėtra, teigiant, kad Vašingtonas teiks pirmenybę „NATO, kaip nuolat besiplečiančios sąjungos, suvokimo nutraukimui“. Kartu su neseniai „Reuters“ paskelbtais pranešimais, kuriuose Europa raginama 2027 m. perimti vadovavimą Aljansui, matome, kad visi šie punktai rodo galimą Amerikos pasitraukimą iš žemyno.

2025 m. nacionalinio saugumo strategijoje aprašomas Amerikos paitraukimas iš Artimųjų Rytų dėl nepopuliaraus „amžinų karų“ pobūdžio ir vidaus energijos gamybos plėtros.

Nepaisant to, kad „Hamas“ tęsia karo veiksmus, ankstesnis Izraelio kariuomenės ir „Hamas“ apsikeitimas belaisviais minimas kaip būsimos taikos regione pagrindas.

Keista, bet dokumente pabrėžiamas poreikis siekti pragmatiškų santykių su Persijos įlankos monarchijomis ir atsisakyti bet kokios demokratizacijos idėjos (remiantis ankstesnių administracijų „klaidingu eksperimentu dresuojant šias tautas“ demokratijos tema).

Manau, kad dabartinės administracijos išdėstyta vizija yra tikras Rubikono peržengimas, nes Jungtinės Valstijos parodė savo ketinimą pasitraukti iš pagrindinių regioninių aljansų ir atsisakyti bet kokios idėjos skatinti demokratiją užsienyje ar ginti liberalią tarptautinę tvarką.

Mes paliekame savo sąjungininkus ir pasiduodame savo priešininkams – šios strategijos padarytai žalai ištaisyti prireiks daugelio kartų.