„Tikrasis pralaimėtojas yra Trumpas, o ne Ukraina“

Donaldas Trumpas mano, kad jis žaidžia sudėtingą žaidimą, kol pasaulis dega. Jis atrodo sau sandorių sudarytoju ir strategu, žmogumi, kuris pastebi kitų nepastebėtus kampus. Tačiau Ukrainos atveju jo veiksmai rodo kitokią situaciją. Jis nieko nepranoko. Jis atrodo kaip lyderis, taip susitelkęs į savo požiūrį, kad rizikuoja pralaimėti žaidimą, rašo Bohdanas Nahaylo, „Kyiv Post“ vyriausiasis redaktorius.

D. Trumpas nuolat kartoja, kad Ukraina nebeturi kortų, tvirtindamas, kad Kyjivas privalo sutikti su bet kokiomis V. Putino siūlomomis sąlygomis. Tai ne tik neteisinga, bet ir sąmoningai klaidingai interpretuojama. Iš to laimi tik vienas asmuo, ir tas asmuo yra Kremliuje.

Stipriausia Ukrainos korta buvo ant stalo nuo pat pirmosios Rusijos invazijos dienos: tarptautinė teisė. Taisyklėmis pagrįsta tvarka beveik aštuonis dešimtmečius užkirto kelią dideliems karams.

Ukraina turi ir kitų stiprių kortų: savo žmonių atsidavimą laisvei ir ryžtą ją ginti; daugumos demokratinių tautų paramą; ukrainiečių atsparumą bei kūrybiškumą. Juk jiems pavyko perkelti savo gynybinę kovą į pačią Rusiją, net kai JAV ir kitos sąjungininkės sulaikė tolimojo nuotolio ginklus ir faktiškai skatino juos priimti bet kokį status quo, kurį primes Rusijos ginklai.

Štai ką D. Trumpas iš tikrųjų padarė: jis suklastojo žaidimą. Užuot stojęs agresijos aukos pusėn ir laikęsis taisyklių, kurios saugo visas tautas, jis remia sukčius ir skriaudėjus. Atitolina karinę pagalbą. Kvestionuoja Ukrainos teisę gintis. Viešai menkina V. Zelenskį. V. Putino reikalavimus traktuoja kaip pagrįstus atspirties taškus.

Vadinkit tai kaip norite, bet tai ne diplomatija. Tai kapituliacija, apsirengusi kostiumu ir pasislėpusi po netikru įdegiu.

O Ukraina? Ukraina įstrigusi kietose replėse. Vienoje pusėje – Rusijos imperializmas pačia žiauriausia forma, su karo nusikaltimais, masinėmis kapavietėmis ir bandymu ištrinti ukrainietišką tapatybę. Kitoje pusėje – ciniškas D. Trumpo neveiklumas, jo pataikavimas V. Putinui ir vis aiškesni reikalavimai, kad Ukraina atsisakytų savo suvereniteto, kad patenkintų jo ego ir užbaigtų karą, kuris tapo nepatogus jo politiniam naratyvui. Jis spaudžia Ukrainos sąjungininkus ir draugus leisti jam spręsti visus nemalonius klausimus.

D. Trumpo siūloma „taika“ nėra teisingumo ramybė. Tai išsekimo ir apleidimo ramybė. Susitaikykite su V. Putino sąlygomis. Atsisakykite savo žemės. Pamirškite dešimtis tūkstančių žuvusiųjų. Judėkite toliau. A. Hitlerio ir J. Stalino pataikautojai kadaise šventė tokio pobūdžio taiką. Žinome, kuo tai baigėsi.

D. Trumpo globėjiškas nepagarbumas Amerikos sąjungininkams – ne tik Ukrainai, bet ir kiekvienai tautai, kuri rėmėsi Amerikos lyderyste – yra niekingas. Tai turės pasekmių, kurios tęsis ilgiau nei jo prezidentavimas.

Amerikos sąjungininkai mato JAV prezidentą, kuris įsipareigojimus traktuoja kaip pasiūlymus, aljansus laiko sandoriais ir tiki, kad lojalumas juda tik viena kryptimi.

O kas iš tikrųjų pralaimi visoje šioje situacijoje? D. Trumpas.

Ukraina galbūt ir sumušta, tačiau ji parodė nepaprastą drąsą ir atsparumą, kurie nustebino net jos šalininkus. V. Putinas gali įgyti teritorijos, tačiau jis atskleidė Rusiją kaip popierinį tigrą, kurio kariai negalėtų pavergti bent dalelės mažesnio kaimyno, tačiau toliau demonstruoja savo priešiškumą visam demokratiniam pasauliui.

D. Trumpas parodė save kaip Amerikos prezidentą, kuris neišlaikė elementariausio lyderystės išbandymo: ginti tai, kas teisinga, net ir tada, kai tai kainuoja.

Toks jo palikimas Ukrainai. Jis nėra sandorių sudarytojas, kuris užbaigė karą, bet prezidentas, kuris sulaužė pasitikėjimą Amerikos sąjungininkais, įgalino Amerikos priešininkus ir paaukojo Amerikos interesus.

Kodėl? Nes jis negalėjo matyti toliau nei savo paties atspindys.

Ši išdavystė apibrėš D. Trumpą ilgai po jo mirties.