Lenkijoje paskelbta karo padėtis

1981 m. gruodžio 13 d. Lenkijos Liaudies Respublikos ministras pirmininkas ir ginkluotųjų pajėgų vadas generolas Wojciechas Jaruzelskis paskelbė šalyje karo padėtį. Ji galiojo iki 1983 m. liepos. Per šį laikotarpį buvo nužudyta mažiausiai 115 opozicijos aktyvistų, o nepriklausomos politinės ir visuomeninės struktūros faktiškai sunaikintos.

Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje Lenkiją apėmusi gili ekonominė krizė sukėlė masines streikų bangas ir demonstracijas. Valdžios institucijos jas malšino jėga. Protestai paskatino pusiau legalių pasipriešinimo centrų formavimąsi: nepriklausomų profesinių sąjungų Gdanske, katalikiškos inteligentijos ratų Krokuvoje ir kairiosios inteligentijos grupių Varšuvoje.

Bandymas stabilizuoti ekonomiką pasitelkiant užsienio paskolas žlugo. 1980 m. protestai išplito iš Liublino į Ščeciną, Gdynę, Katovicus ir Gdanską. Prie ekonominių reikalavimų buvo pridėti politiniai – reikalauta paleisti politinius kalinius ir leisti veikti nepriklausomoms profesinėms sąjungoms.

Tuometinis Lenkijos jungtinės darbininkų partijos pirmasis sekretorius Edwardas Gierekas pripažino teisę steigti nepriklausomas profsąjungas, tačiau 1980 m. rugsėjo 6 d., spaudžiamas partijos vadovybės, atsistatydino.

„Solidarność“ judėjimas

1980 m. rugsėjo 17 d. Gdanske 36 regioninės nepriklausomų profesinių sąjungų organizacijos įkūrė judėjimą „Solidarność“. Jo lyderiu tapo 38 metų elektrikas Lechas Wałęsa. Iki lapkričio vidurio organizacija subūrė daugiau nei 7 mln. narių, o 1981 m. viduryje jų skaičius išaugo iki apie 10 mln., t. y. beveik pusės visų dirbančių šalies gyventojų.

Judėjimą rėmė darbininkai, intelektualai, jaunimas, katalikiškos bendruomenės ir smulkūs ūkininkai. Toks mastas kėlė rimtą grėsmę komunistinio režimo valdžiai ir paskatino griežtosios linijos šalininkus siekti tiesioginio karinio valdymo.

Jaruzelskio iniciatyva Seimui buvo pateiktas įstatymo projektas, suteikiantis valdžiai nepaprastus įgaliojimus ir faktiškai uždraudžiantis streikus. Reaguodama į tai, 1981 m. gruodžio 3 d. „Solidarność“ paskelbė apie pasirengimą 24 valandų įspėjamajam streikui.

Karo padėties įvedimas

Bijodamas galimos Sovietų Sąjungos karinės intervencijos, kaip buvo 1956 m. Vengrijoje ir 1968 m. Čekoslovakijoje, Jaruzelskis informavo Maskvą apie ketinimą įvesti karo padėtį. 1981 m. gruodžio 12 d. visoje šalyje buvo nutrauktas telefono ryšys.

Gruodžio 13-osios naktį į miestų gatves išėjo kariuomenės ir policijos daliniai. Tą pačią dieną Jaruzelskis per televiziją paskelbė apie Karinės nacionalinio gelbėjimo tarybos (WRON) sudarymą. Seimas oficialiai pritarė karo padėties įvedimui.

Pirmosiomis dienomis buvo sulaikyta daugiau nei 3 000 judėjimo „Solidarność“ ir kitų opozicinių organizacijų aktyvistų, kurie buvo internuoti specialiuose internavimo centruose. Per savaitę kariuomenė perėmė svarbiausių pramonės centrų kontrolę. Gruodžio 16–17 d. Gdanske ir Krokuvoje įvyko kruvini susirėmimai su streikuojančiais darbininkais.

Pasekmės

Karo padėtis truko apie pusantrų metų. Per šį laikotarpį buvo nužudyti 115 opozicijos aktyvistų, sugriautos nepriklausomos struktūros ir palaužtas organizuotas pasipriešinimas.

Po Leonido Brežnevo mirties Sovietų Sąjungoje represijos palaipsniui buvo švelninamos. 1986 m. liepos 17 d. Lenkijos vyriausybė priėmė amnestijos įstatymą, kuriuo pasinaudojo apie 1 200 politinių kalinių. Po metų JAV prezidentas Ronaldas Reaganas panaikino ekonomines sankcijas Lenkijai, kurios šaliai kainavo apie 15 mlrd. JAV dolerių.

2007 m. Jaruzelskis ir dar aštuoni buvę partijos bei valstybės veikėjai buvo apkaltinti nusikaltimais komunistinio režimo laikotarpiu. 2011 m. teismas dėl prastos sveikatos nutraukė baudžiamąjį persekiojimą prieš generolą. Wojciechas Jaruzelskis mirė 2014 m. gegužės 25 d. Varšuvoje, sulaukęs 90 metų.