„Grynieji sugrįžta bumerangu“

Trumpai:

• Lietuvoje galioja tas pats principas kaip ir Lenkijoje – riziką kelia ne pinigų suma, o nepaaiškinama jų kilmė.
• Bankai vertina ne vienkartines įmokas, o pasikartojantį elgesį, o kilus įtarimams informacija gali pasiekti VMI per finansinės kontrolės institucijas.

Mokesčių inspekcija to tik ir laukia: įneši grynųjų į savo sąskaitą – gali tikrinti penkerius metus atgal. Kokia suma laikoma „saugia“?

Plačiai paplitusi nuomonė, kad tik didelė, vienkartinė grynųjų pinigų įmoka į banko sąskaitą priverčia banką apie ją pranešti mokesčių inspekcijai. Tačiau ar toks įsitikinimas pagrįstas ir kur iš tikrųjų slypi riba, nuo kurios prasideda institucijų dėmesys?

Iš tiesų kovos su terorizmo finansavimu ir pinigų plovimu teisės aktai įpareigoja bankus pranešti apie grynųjų pinigų operacijas, viršijančias 15 tūkst. eurų ekvivalentą (Lenkijoje – kiek daugiau nei 60 tūkst. zlotų). Vis dėlto bankų prievolės tuo neapsiriboja.

Mažos grynųjų įmokos: kada jos sudomina institucijas

Svarbu pabrėžti, kad bankai informaciją apie įtartinas operacijas perduoda ne tiesiogiai mokesčių inspekcijai, o Generaliniam finansinės informacijos inspektoriui (GIIF). Tik atlikęs analizę, GIIF sprendžia, ar duomenis perduoti Nacionalinei mokesčių administracijai (KAS).

Po naujausių teisės aktų pakeitimų bankai privalo vertinti ir mažesnes grynųjų pinigų įmokas, ypač jei jos atliekamos dažnai, reguliariai arba jei tokias operacijas atlieka asmuo, kuris anksčiau tokio pobūdžio veiksmų nevykdė.

Kilę įtarimai automatiškai patenka į GIIF akiratį, o ši institucija sprendžia, ar yra pagrindas informuoti mokesčių administratorių.

Mokesčių inspekcija vertina pajamas ir išlaidas

Gavusi informaciją, mokesčių inspekcija turi teisę pareikalauti mokesčių mokėtojo paaiškinimų. Tokiu atveju asmuo privalo pagrįsti, kad jo deklaruotos pajamos atitinka patirtas išlaidas. Šiuo būdu institucijos identifikuoja galimus mokestinius pažeidimus ar nusikaltimus.

Pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 30 straipsnio 7 dalies 1 punktą, asmeniui, kuris negali įrodyti, kad pajamos buvo gautos teisėtai ir apmokestintos, gali būti taikomas net 75 proc. dydžio mokestis nuo neatskleistų pajamų.

Bandymas paaiškinti lėšų kilmę paskola reiškia pareigą pateikti paskolos sutartį, o net ir ją pateikus gali būti skiriamos sankcijos už nesumokėtą civilinių sandorių mokestį. Tuo tarpu teiginys, kad pinigai gauti kaip dovana, gali lemti pareigą sumokėti dovanų mokestį su delspinigiais ir baudomis – jis gali siekti net 20 proc. gautos sumos.

Saugiausia praktika – skaidrumas

Visa tai reiškia, kad saugiausia praktika yra tokia, kai pajamos – nepriklausomai nuo jų šaltinio – į banko sąskaitą patenka bankiniu pavedimu. Tokiu atveju nei suma, nei reguliarumas paprastai nesukelia tokio pat institucijų susidomėjimo, kaip net ir nedidelės, tačiau dažnos savarankiškos grynųjų pinigų įmokos.

Reguliarus grynųjų „nešimas iš stalčiaus“ dažniausiai vertinamas ne pagal sumą, o pagal elgesio modelį – būtent jis ir gali tapti pagrindiniu signalu, pritraukiančiu institucijų dėmesį.