Bolševikų monstrą saugo ledas: plinta vaizdai iš miesto-vaiduoklio (Video)

Socialiniame tinkle „X“ projektas „Slavic Networks“ dažniausiai publikuoja turinį, skirtą slavų tautų istorinei atminčiai, pabrėždamas jų, kaip pagrindinių bolševizmo ir sovietų sistemos aukų, vaidmenį. Paskyroje dalijamasi archyviniais kadrais, žemėlapiais ir analitinėmis įžvalgomis, kuriomis siekiama atskirti tautinę tapatybę nuo politinių režimų nusikaltimų. Šiame įraše jis rašo apie apleistą miestą Magadano srityje.

Naujausi vaizdai iš apleistos Kadykčano gyvenvietės Magadano srityje (Rusija) vėl atvėrė vieną žiauriausių sovietmečio žaizdų. Ledinis miestas, užfiksuotas spaudžiant –46 °C šalčiui, šiandien stūkso kaip sustingęs bolševizmo paminklas. Tačiau norint teisingai suprasti šios vietovės tragediją, būtina brėžti aiškią ribą, kuri viešose diskusijose dažnai išsitrina.

Kaip ne kartą pabrėžė lenkų mąstytojas Januszas Korwinas-Mikke, tai nebuvo „rusų“ kūrinys – tai buvo bolševikinės sistemos produktas.

Nuo GULAG-o pamatų iki klestėjimo

Kadykčanas buvo įkurtas Antrojo pasaulinio karo metais, siekiant Tolimuosiuose Rytuose išgauti akmens anglį. Miestas ir jo kasyklos buvo statomi pasitelkiant GULAG-o sistemą, kurios variklis buvo ne tautybė, o ideologija. Kaliniai čia buvo vežami iš visos SSRS: rusai, ukrainiečiai, baltarusiai, lenkai, baltijiečiai. Dauguma jų buvo slavai, tapę sistemos įkaitais ne dėl to, kas jie buvo, o todėl, kad bolševikų valstybė žmogaus gyvybę laikė tik resursu.

Po Stalino mirties priverstinį darbą pamažu pakeitė samdomi civiliai darbininkai. Kadykčanas tapo tipišku sovietiniu „monomiestu“, kuriame įsikūrė rusų ir ukrainiečių šeimos bei kitos valstybės paskirtos slavų tautos. Devintojo dešimtmečio pabaigoje čia gyveno per 10 tūkst. žmonių. Miestas turėjo visą reikiamą infrastruktūrą: mokyklas, parduotuves, kino teatrą, kultūros namus ir viešąsias pirtis. Gyvenimas čia buvo sunkus, bet stabilus tol, kol funkcionavo pati sistema.

Sistemos griūtis ir mirtinas kirtis

Šis stabilumas išgaravo kartu su Sovietų Sąjungos žlugimu. Valstybės subsidijos nutrūko, anglies gavyba tapo nuostolinga, o dešimtajame dešimtmetyje įvykęs mirtinas kasyklos sprogimas tapo paskutiniu vinimi į miesto karstą. Ta pati bolševikų sukurta sistema, kuri kadaise privertė žmones čia įsikurti, dabar tiesiog nurodė jiems išvykti. Šeimos buvo evakuotos, kompensacijos buvo minimalios, o Kadykčanas paliktas lėtai mirčiai.

Šiandieniniai Kadykčano griuvėsiai nėra „rusų nusikaltimo vieta“ – tai bolševizmo nusikaltimo vieta. Tušti, apledėję pastatai liudija ideologiją, kuri miestus statė dekretais, žmones stumdė kaip figūras šachmatų lentoje, o bendruomenes ištrynė iš žemėlapio vos tik jos nustojo tarnauti planui.

Kadykčanas yra gyvas priminimas apie pamirštą tiesą: slavai nebuvo šios sistemos architektai – jie buvo vienos didžiausių jos aukų.

Ledas saugo miestą, bet istorija kelia klausimą: kiek dar gyvybių bus paaukota statant „ateities miestus“, kuriuos ideologija vėliau tiesiog išmes į sąvartyną?