Jiems tai „tragedija“. Rusai svajoja ir vėl prikelti

Sovietų Sąjungos žlugimas didelei daliai rusų buvo tragedija. Taigi V. Putinas, siekdamas jėga „išlaisvinti istorines žemes“, įgyvendina ne tik savo svajonę, kurios beveik neslėpė nuo pat valdymo pradžios. Rusijos Federacijoje nostalgija SSRS yra didžiausia – kas neturėtų stebinti – visoje posovietinėje erdvėje. Visos Rusijos viešosios nuomonės tyrimo centro (WCIOM), o taip pat ir kitų centrų tyrimų rezultatai rodo, kad daugiau nei pusė rusų gailisi, jog SSRS nustojo egzistuoti. Nuo SSRS žlugimo tik vieną kartą – 2012 metais – ilgesio bolševikinei imperijai lygis nukrito žemiau 50 proc. Tuomet jis siekė 49 proc.

2020 m. „Levada Center“ atliktame tyrime 75 proc. rusų sutiko, kad sovietmetis buvo „nuostabiausias laikotarpis“ Rusijos istorijoje. Tais pačiais metais 65 proc. jų gailėjosi dėl Sovietų Sąjungos subyrėjimo. Kai tyrimas buvo pakartotas po dvejų metų, rezultatas buvo vos 2 proc. mažesnis. Apgailestavimas dėl SSRS žlugimo ypač stiprus tarp vyresnio amžiaus rusų. 2021 m. šį apgailestavimą išreiškė 82 proc. 46–60 metų amžiaus grupės žmonių ir 76 proc. vyresnių nei 60 metų. Tarp jaunesnių, 18–30 metų amžiaus žmonių, šis rodiklis buvo mažesnis ir siekė 28 proc. Visgi „Levada Center“ sociologai pastebėjo, kad tarp jaunimo nostalgija SSRS pradėjo augti nuo 2018 metų.

Tyrimai taip pat rodo, kad kalba eina ne vien tik apie patį imperijos subyrėjimą. Iš tiesų, apklausos rodo, kad dauguma respondentų tai vertina neigiamai, vadindami žlugimą „tragedija“ arba „istorine klaida“, tačiau detalesniuose klausimuose tiriamieji labai retai kalba apie komunizmo kaip ideologijos ilgesį. Vietoj to jie nurodo „didybės“, „pasaulio pagarbos“, „stiprios valstybės“ ir „tvarkos“ praradimą. Tai ir yra pagrindinė priežastis, kodėl jie norėtų atkurti galybę.

Imperijos prikėlimas

Daugeliui jų, ypač vyresnio amžiaus, SSRS visų pirma yra imperijos simbolis, o ne komunistinė sistema. Kolektyvinėje atmintyje ji funkcionuoja kaip laikas, kai Maskva sprendė Rytų Europos likimą, turėjo realią pasaulinę įtaką ir Vakarų buvo laikoma lygiaverčiu priešininku arba, priklausomai nuo laikotarpio, partneriu. Šia prasme šiuolaikinis ilgesys labiau susijęs su geopolitine pasaulio hierarchija, kurioje Rusija buvo „viršuje“, o ne su konkrečiu socialinio ar ekonominio gyvenimo modeliu.

Tuo pat metu dauguma rusų nerodo realaus susidomėjimo grįžimu prie planinės ekonomikos, kolektyvizmo ar ideologinio komunizmo. Apklausos rodo, kad rusai priima privačią nuosavybę, socialinę nelygybę ir autoritarinį kapitalizmą, jei tik valstybė yra stipri ir gerbiama užsienyje. Tai reiškia, kad dominuojanti svajonė yra ne SSRS kaip socialistinė valstybė, bet imperija modernia, posovietine forma, paremta karine jėga, politine kontrole ir periferijų pajungimu. Ir šis požiūris matomas kiekvienoje socialinėje sferoje – nuo kasdienių pokalbių iki oficialių Kremliaus pranešimų.

Visų pirma, svarbiausia tai, kad imperinės aspiracijos Rusijos visuomenėje suvokiamos ne kaip agresija, o kaip „natūrali dalykų tvarka“. Karai su Sakartvelu, Ukraina ar spaudimas Baltijos šalims didelės viešosios nuomonės dalies interpretuojamas kaip istorinių interesų gynyba, o ne ekspansija. Tai klasikinis imperinio mąstymo bruožas, kai sienos yra takios, o kaimynų suverenitetas turėtų priklausyti nuo suvereno.

Neprielankumas Kremliaus valdžiai

Pagrindinė problema įgyvendinant rusiškas svajones yra ta, kad buvusios SSRS respublikos nenori grįžti po Maskvos „globa“. Tai liečia visas buvusias sąjungines šalis. Neskaitant jų vyresnių, virš 60 metų amžiaus piliečių, nes kiti nenori Rusijos imperializmo sugrįžimo jokia forma.

Baltijos šalyse – Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje – nostalgija SSRS, net kaip gyvenimo laikotarpiui, yra maža. Tyrimus šia tema 2017 m. atliko Vašingtono tyrimų centras „Pew Research Center“.

Remiantis šia apklausa, 62 proc. lietuvių SSRS žlugimą laikė geru dalyku (23 proc. – blogu). Latvijoje imperijos žlugimą teigiamu dalyku laikė 53 proc. (30 proc. neigiamų vertinimų), o Estijoje – 75 proc. (15 proc. išreiškė apgailestavimą dėl žlugimo). Tokie rezultatai didžiąja dalimi buvo sovietinės okupacijos ir represijų patirties, taip pat vėlesnės integracijos į Europos Sąjungą ir NATO bei savitos tautinės tapatybės kūrimo po 1991 m. pasekmė. Be to, Baltijos šalys niekada nepamiršo penkiasdešimties okupacijos metų.

Ukrainoje nostalgiški jausmai SSRS atžvilgiu yra žymiai menkesni nei Rusijoje ir papildomai priklauso nuo regiono, lyties, amžiaus bei istorinių patirčių. Kuo respondentai vyresni ir gyvena labiau šalies rytuose, tuo sentimentai Rusijos imperijai didesni. Dalis apklaustųjų nurodo, kad nors materialine prasme gyvenimas sovietmečiu buvo lengvesnis, tai nereiškia pritarimo SSRS atkūrimui ar paramos imperinei Maskvos politikai. Apklausose tik nedidelė dalis (įvairiuose tyrimuose neviršijanti 5–7 proc.) norėtų atkurti kažką panašaus į sovietinę sistemą.

Kiek kitokia situacija yra buvusiose Centrinės Azijos respublikose. Pavyzdžiui, Kazachstane tarp gyventojų, vyresnių nei 50 metų, sentimentai imperijai siekia 80 proc. Skirtumai tarp respublikų kyla iš skirtingų istorinių ir religinių-kultūrinių patirčių. Baltijos respublikoms sovietinė praeitis pirmiausia asocijuojasi su okupacija, deportacijomis ir tautinės tapatybės naikinimu, kas susilpnino sentimentus SSRS. Centrinės Azijos šalyse ir Rytų Ukrainoje, kurios sovietiniu laikotarpiu patyrė mažesnes represijas, o finansine sfera ten buvo rūpinamasi labiau, SSRS prisimenama kur kas geriau.

Būtent šiais sentimentais dabartiniai Kremliaus valdovai ir bando žaisti, siekdami atkurti imperinės galybės jausmą. Tai pavyksta daugiausia pačioje Federacijoje, nes nedaug žmonių šalyse, kurios pajuto nepriklausomybės nuo Rusijos privalumus, nori grįžti į Kremliaus įtakos zoną. Nors Rusijos propaganda daro viską, kad tai taptų daugumos žmonių svajone.