Postnaftos era Artimuosiuose Rytuose. Kaip viduramžių monarchijos kuria ateities miestus

Daugumai žmonių Artimieji Rytai asocijuojasi su pasakiškais naftos turtais. Šis stereotipas taip tvirtai įsišaknijęs sąmonėje, kad daugeliui žmonių sunku šias daugiausia dykumų šalis sieti su kuo nors kitu, išskyrus naftos dolerius. Tačiau realybė kitokia. Ir labai greitai pamatysime pasaulį, kuriame su šiuo regionu bus siejama nemažai technologijų, gyvenimo būdo ir galiausiai kultūros bei turizmo centrų, o pirmieji žingsniai šia kryptimi jau seniai žengti.

Ar paminėjimai apie Artimuosius Rytus gali sukelti kitų asociacijų nei turtingi šeichai, kurie už naftos dolerius perka vakarietišką įrangą (pavyzdžiui, „Mercedes“)? Žinoma. Ir tai jau realybė. Kas ateina į galvą pagalvojus apie Dubajų? Naftos doleriai ar, galbūt, ateities miestas? JAE pirmieji pradėjo dirbti siekdami panaikinti „priklausomybę nuo naftos“. Ir panašu, kad jie eina teisingu keliu.

Dar XXI amžiaus pradžioje Jungtinių Arabų Emyratų vadovybė rėmėsi iš angliavandenilių eksporto uždirbtų lėšų reinvestavimu į kitas pramonės šakas, kurios visų pirma užtikrina gyventojų intelektinį vystymąsi ir didelę pridėtinę vertę.

Viskas prasidėjo nuo įprasto geriausių Vakarų modelių kopijavimo. Tuo pačiu metu dažnai kalbėta apie pramogų ir žmogiškųjų emocijų sferą. Iš pradžių Emyratų projektai priminė bandymą „perkelti“ Monte Karlą į Persijos įlankos krantus. Didžiuliai, pretenzingi dangoraižiai, kurie mušė rekordą po rekordo. Prabangių automobilių patruliai, apšvietimo efektai ir bendra atmosfera priminė amerikietišką Las Vegasą „maksimaliu greičiu“. Atrodė, kad šeichai tiesiog leidžia lengvai uždirbtus pinigus savo ego tenkinimui. Tačiau apie 1990-ųjų vidurį ekstravagancijos rūke pradėta įžvelgti strategija.

Juk garsių Dubajaus vakarėlių šešėlyje šalies vyriausybė investavo į strategiškesnius sektorius – švietimą, mokslą, technologijas. Dubajaus patosas, išgarsinęs Jungtinius Arabų Emyratus visame pasaulyje, leido pritraukti investicijų, kvalifikuotų darbuotojų, suteikė prieigą prie modernių technologijų.

Be prabangių dangoraižių statybos, šalies valdžia vykdė kultūrinę diplomatiją, pritraukdama į šalį parodas iš garsiausių pasaulio muziejų, tokių kaip Luvras. Šeichai atliko didelį darbą, kad pritrauktų į šalį garsiausius muzikantus, dizainerius ir kitus menininkus. Iš pradžių jie į JAE atvykdavo savo gastrolių metu, tačiau laikui bėgant kai kurios šalies vietovės tapo savarankiškais meno centrais. Šalyje taip pat buvo atidaryti garsių muziejų filialai ir kiti kultūros bei meno centrai.

Šalies valdžia dirbo ties savo įvaizdžiu. Dabar tai nebuvo niūri konservatyvi šalis su griežtais įstatymais, kurios vienintelis privalumas buvo turtas. Dabar JAE yra vienas iš pasaulio kultūros, meno, mokslo ir net moterų emancipacijos centrų. Juk būtent Emyratai sugebėjo į kosmosą iškelti pirmąją arabų kilmės moterį.

Visa tai atliko svarbų vaidmenį dėl praktiškesnių ir racionalesnių tikslų nei vien valstybės prestižas, kuris pats savaime yra vertybė. JAE, kaip naujo socialinio ir kultūrinio centro, įvaizdis tapo raktu į jos ekonomikos diversifikavimą. Juk dabar investuotojams, mokslininkams ir technologams, gavusiems palankius pasiūlymus iš Emyratų, nebereikėjo susidurti su dilema „pasirinkti tarp pinigų ir pripažinimo“. Arba, investuotojų atveju, su rizika investuoti į nežinomybę. Dabar JAE civilizuotame pasaulyje suvokiami kaip „savi“, ir tai labai prisideda prie verslo, įskaitant ir inovatyvų, plėtros.

2025 m. ne naftos ekonomikos sektoriai sudarė daugiau nei du trečdalius JAE BVP. Šalis jau daugelį metų investuoja į transportą, logistiką ir inovatyvias pramonės šakas. Tai vienintelė šalis pasaulyje, įsteigusi dirbtinio intelekto plėtros ministeriją. Šalis kuria tinkamą infrastruktūrą pramonės plėtrai – statomi duomenų centrai ir elektrinės, kviečiamos bendradarbiauti pirmaujančios pasaulio įmonės. Pavyzdžiui, nuo 2017 m. „Microsoft“ investuoja į JAE dirbtinio intelekto plėtros sektorių. Nuo 2023 m. įmonės kuria bendrą lustų gamybą, įskaitant dirbtinio intelekto infrastruktūrą. Iš viso iki 2029 m. „Microsoft“ ketina investuoti daugiau nei 15 mlrd. JAV dolerių į bendrus projektus su Emyratais.

Tačiau JAE nėra vienintelė šalis, siekianti pereiti prie postnaftinės ekonomikos. Ne mažiau reikšmingai prie jos įvaizdžio kūrimo prisidėjo ir jos kaimynė Persijos įlankoje Kataras. Šeichai iš mažo pusiasalio padarė neįmanomą – surengė pasaulio futbolo čempionatą šalyje, kuri niekada nebuvo pasiekusi jokios sėkmės šioje sporto šakoje. Jie surengė varžybas sporto šakoje, kuriai reikia gausios žalios žolės, dykumos krašte. Jie pirmą kartą surengė pasaulio futbolo čempionatą žiemą, taip priversdami įtakingiausias futbolo ir ne tik pasaulio šalis prisitaikyti prie Kataro taisyklių.

Tačiau ar Kataro šeichams pavyks išspausti visiškai apčiuopiamų vaisių iš šios brangiausios istorijoje viešųjų ryšių kampanijos, – klausimas. Po pasaulio čempionato praėjo beveik visas futbolo ciklas. Kataras įgavo reikiamą įvaizdį, tačiau didelio turistų antplūdžio į šalį nebuvo ir didelė tikimybė, kad gražūs stadionai ir kita stulbinamai brangi infrastruktūra, pastatyta pasaulio čempionatui, pavirs dulkėmis.

Tikėtina, kad kitos, daug pigesnės, šios mažos dujų milžinės investicijos galėtų duoti apčiuopiamesnių rezultatų. Jų žiniasklaidos holdingo „Al Jazeera“ valdoma bendrovė jau daugelį metų yra pirmaujanti naujienų agentūra arabų pasaulyje, lygiomis teisėmis konkuruojanti su pirmaujančiais Vakarų žiniasklaidos portalais kitose pasaulio dalyse. Čia arabai iš tiesų sugebėjo panaudoti Vakarų išradimą – internetą – ir sukurti apčiuopiamą korporaciją Vakarų žiniasklaidai.

Tame pačiame futbole katariečiai savo projekte su „Paris Saint-Germain“ futbolo klubu, kuris 2025 m. laimėjo Čempionų lygą, buvo daug pigesni. Taigi PSG tapo tikru finansiniu futbolo monstru, sumušusiu visus įmanomus ir neįsivaizduojamus pervedimų rekordus ir išpūtusiu atlyginimų skaičius iki neįtikėtinų aukštumų. Tačiau, lyginant su tuo pačiu pasaulio čempionatu, bendrų įvaizdžio išlaidų standartais, tai buvo centai. Pačios Paryžiaus ir Kataro klubo pergalė kontinento taurėje įvyko minimaliomis sąnaudomis. Tačiau įgyti korporaciniai ryšiai nėra faktas, kad jie yra žymiai mažesni nei dėl itin brangaus pasaulio čempionato. PSG savininkas, Kataro valdančiosios dinastijos narys Nasseris Al-Khelaifi, dėka savo vadovavimo Prancūzijos milžinui, tapo prieinamas daugeliui vyriausybinių įstaigų. Kas, matyt, buvo pagrindinis PSG projekto tikslas. Kataro verslas, kuris šioje šalyje yra neatsiejamai susijęs su valstybe, tvirtai įsitvirtino Europoje.

Tęsinys kitame puslapyje: