Nuo „istorijos pabaigos“ iki pragaro: kodėl po 1991-ųjų viskas nuėjo velniop?

Komentaro autorius – Ivanas Ždanovas, Rusijos politikas, teisininkas ir opozicijos veikėjas. Paskelbta socialiniame tinkle X.

Po 1945 metų Europa ir didžiausios šalys gyveno labai ramiai, be didelių karų ir be tiesioginių susidūrimų.

O po 1991‑ųjų atsirado jausmas, kad viskas, istorijos pabaiga, dabar gyvensime puikiai!
Užaugo visa karta, kuri „neuostė parako “ (ir aš, laimei, priklausau šiai kartai).

Mes pripratome prie to, kad šalys juda progreso link. Atrodė, kad internetas, informacijos laisvė, išplėtoti žiniasklaidos kanalai – visa tai negali lemti to, kad pasaulį valdytų autokratijos.
Mes pripratome prie to, kad gyvenimas gerėja.

Tačiau mes suklydome. Pasirodo, viskas gali sugrįžti į buvusias vėžes. Ir tai jau įvyko.

2024 metais – 61 karinis konfliktas ir 11 karų. Tai daugiausiai nuo 1946 metų.
72 % pasaulio gyventojų gyvena autokratinėse šalyse, o demokratija „vidutiniam pasaulio gyventojui“ nukrito iki 1985 metų lygio (pagal V-Dem duomenis).
19‑us metus iš eilės pasaulis praranda laisvę: žmogaus teisių ir laisvių pablogėjimas 60 šalių prieš pagerėjimus 34 (Freedom House).
Pasaulio karinės išlaidos dabar beveik 2,7 trln. USD už 2024 metus, sparčiausias metinis augimas nuo 1980‑ųjų pabaigos (SIPRI).
Priverstinai perkeltų asmenų skaičius – 123,2 mln. iki 2024 metų pabaigos (UNHCR).

Tačiau skaičiai tik pusė bėdos.
Bet svarbiausia – tai sutampa su mūsų pojūčiais: vėl jėga keičiamos sienos, diktatorių valdomose šalyse vyksta kankinimai ir sulaikymai, internetas cenzūruojamas, prekyba ribojama, sienos uždaromos, o teisė vėl paverčiama jėgos įrankiu.

JTO chartija nepasiteisino. „Susirūpinimas“ nieko nesustabdo. „Gilus susirūpinimas“ – tuo labiau.

Trumpai tariant, tapo labai blogai. Ir bus dar blogiau. Žymiai blogiau.

Ir norint viską suprasti, mums reikia vieno principo: už gėrį reikia girti, o už blogį – peikti.

Trumpas – savivaliautojas. Jis gali siekti savo tikslų. Jis gali griauti institucijas. Jis gali kurti chaosą. Ir vis dėlto: jei jis daro teisingą dalyką, tai reikia pripažinti. Jei daro neteisingą – tarkime, užpuls Grenlandiją – reikia peikti ir priešintis.

Tačiau jis pasiekė, kad būtų paleisti Baltarusijos politiniai kaliniai – Tichanovskis, Beliackis, Kolesnikovas ir kiti. Tai puiku. Taip, JAV padarė nuolaidų Baltarusijos kalio sankcijoms. Bet žmonės išėjo į laisvę. Ir aš tuo džiaugiuosi. Nes gyvo žmogaus laisvė yra svarbiausia.

Jis pasodino Venesuelos diktatorių. Tai padaryta ne pagal procedūras. Tai sukuria pavojingus precedentus. Aš neploju tarptautinės teisės pažeidimams.

Tačiau džiaugiuosi, kai kankintojas yra nubaudžiamas, o žmonės gauna galimybę. Nes pagal procedūras tai darytų JTO arba ES, kurios išreikštų „gilų susirūpinimą“.

Taip, mums reikia pasaulio, kuriame diktatoriai būtų teisiami pagal įstatymą. Bet dabar tokio nėra. Ir neatrodo, kad bus.

Putinas. Lukašenka. Kimas. Chamenėjus. Bet kuris kitas (kad ir jūsų) vardas. Juos vienija vienas dalykas: jų režimai laikosi baime. Jie džiaugiasi nebaudžiamumu. Tačiau man patinka, kai diktatoriai vienaip ar kitaip gauna teisingą bausmę. O žmonės gauna šansą būti laisvais.