„B planas“ aktyvuotas. Žvalgyba nutekino šalies vadovo pabėgimo maršrutą

Niekur kitur fanatiškas diktatorius prieglobsčio neras. Remdamasis žvalgybos šaltiniais, dienraštis „The Times“ teigia, kad dvasinis Irano lyderis ajatola Sajedas Ali Hoseinas Chamenėjus (Ali Khamenei) ruošiasi bėgti į Maskvą. Tai įvyktų tuo atveju, jei visą savaitę šalyje trunkančių smarkių riaušių metu kariuomenė ar saugumo pajėgos pradėtų pereiti į demonstrantų pusę arba nustotų vykdyti įsakymus.

Dienraščio duomenimis, 86-erių ajatola planuoja pasitraukti kartu su 20 artimiausių patarėjų ir šeimos narių.

„Chamenėjus bėgs į Maskvą, nes jam nėra jokios kitos saugios vietos“, – teigia Beni Sabti, iš Irano kilęs buvęs Izraelio žvalgybos pareigūnas, turintis keliasdešimties metų patirtį.

Panašumas su Sirijos scenarijumi

Manoma, kad pabėgimo planas yra panašus į buvusio Sirijos diktatoriaus Bašaro al Asado, kuris Rusijoje prisiglaudė po to, kai 2024 m. gruodį buvo nuverstas. Primename, kad jis iš šalies pasitraukė dar prieš sukilėliams užimant sostinę Damaską.

Tuo tarpu dešimtyse Irano miestų – tiek Teherane, tiek provincijoje, ypač vakarinėje šalies dalyje – tęsiasi smarkios riaušės ir streikai. Jau žuvo mažiausiai 16 žmonių.

Chaosas gatvėse ir ekonominis krachas

Pranešama apie deginamus policijos postus, vietos valdžios būstines ir demonstrantų grobiamus ginklus. Saugumo pajėgos atsako ugnimi, naudodamos tikras kulkas.

„Mirtis Chamenėjui!“ – tai vienas pagrindinių protestų šūkių.

Pagrindinis protestų variklis yra ne tik politinė laisvė, bet ir augantis skurdas bei milžiniška infliacija, dėl kurios atlyginimai šalyje tapo beverčiai. Tarptautinių sankcijų sąlygomis vyriausybė nebeturi rezervų ekonominei situacijai stabilizuoti, o lėšos, skirtos išmokoms jėgos struktūroms, sparčiai senka.

Šis galimas pabėgimo scenarijus kelia klausimą – ar Iraną ištiks karinė išdavystė? Jei kariuomenė ar saugumo struktūros, ilgą laiką buvusios pagrindiniu režimo ramsčiu, atsisakytų vykdyti įsakymus ar net pereitų į protestuotojų pusę, tai reikštų ne tik politinį, bet ir karinį režimo žlugimą. Tokiu atveju Maskva liktų vienintelis „B planas“ – patikrinta autoritarinių lyderių užuovėja, pasirengusi priimti sąjungininką mainais į lojalumą ir tylą. Būtent todėl galimas bėgimas į Rusiją tampa ne atsitiktiniu pasirinkimu, o paskutiniu išsigelbėjimu nuo vidaus kolapso, kurį gali nulemti ne gatvės minia, o nusisukę ginklai.