1000 metų istorija. Ar didžiausia pasaulio sala pakeis savininkus?

...ir strateginė vieta žemėlapyje

Dar vienas didžiulis Grenlandijos privalumas yra jos strateginė padėtis. Ledynų tirpsmas – maždaug 270 milijonų tonų per metus – atveria strateginius jūros kelius. Pasaulis pradeda suprasti potencialią Grenlandijos, didžiausios pasaulio salos, strateginę vertę.

Grenlandija kontroliuoja viršutinę sąsmaukos dalį tarp Grenlandijos, Islandijos ir Jungtinės Karalystės. Ši teritorija yra labai svarbi NATO povandeninei žvalgybai ir atliko svarbų vaidmenį papildant Europos atsargas Antrojo pasaulinio karo metu. Grenlandijoje taip pat yra Tule oro pajėgų bazė (dabar pervadinta į Pitufiko kosminę bazę) – gyvybiškai svarbus JAV oro gynybos sistemos ir raketų ankstyvojo perspėjimo sistemos elementas. Bet kokia į JAV nukreipta Rusijos raketa turėtų praskristi virš Grenlandijos.

Nuo 2017 m. Tulėje įrengta balistinių raketų aptikimo sistema. Neseniai buvo suteiktas leidimas ją atnaujinti, o tai kainavo beveik 4 mlrd. dolerių.

Šiaurės vakarų perėja, vis mažiau padengta ledu, driekiasi palei Grenlandijos pakrantę. Netgi vyksta derybos dėl giliavandenio uosto, skirto Šiaurės jūros maršrutui aptarnauti, statybos – Islandijoje arba tiesiog rytinėje Grenlandijoje.

2019 m. Mike'as Pompeo Arkties vandenyno maršrutus pavadino „XXI amžiaus Panamos ir Sueco kanalais“. Jei Jungtinės Valstijos perimtų Grenlandiją, jos taip pat įgytų šių maršrutų kontrolę.

Galios reikia Grenlandijai, o Grenlandijai reikia galių

Taigi, taip: Grenlandijos strateginė vertė JAV yra neginčijama, ir Vašingtonas yra pasiryžęs atbaidyti savo konkurentus. 2024 m. spalį JAV ir Grenlandija paskelbė bendrą pareiškimą, kuriame įsipareigojo gilinti bendradarbiavimą šiais svarbiausiais klausimais.

Visiškas salos nupirkimas gali būti politiškai neįmanomas, tačiau egzistuoja ir kitos galimybės. Viena iš jų – Laisvosios asociacijos sutartis, panaši į susitarimus, kuriuos JAV yra sudariusi su kitomis strategiškai Ramiajame vandenyne esančiomis šalimis. Tai galėtų atnešti ekonominės ir karinės naudos abiem pusėms. Volstritas neabejotinai pritrauktų trilijonus dolerių investicijų į mineralų gavybą.

Trumpo raginimai „nusipirkti“ Grenlandiją skamba keistai, netgi įžeidžiamai, kaip ir didelė jo retorikos dalis. Tačiau po šia pompastiška išore gali slypėti susitarimo, kuris pirmiausia būtų naudingas inuitų bendruomenei, o kartu suteiktų milžinišką strateginę ir komercinę naudą Jungtinėms Valstijoms, pagrindas.

Per tūkstantmetį Grenlandija buvo vikingų kolonija, apleista inuitų dykynė, teritorija, kuria prekiaujama tarp valstybių, karo metu buvo protektoratas, Danijos provincija, o dabar – autonominis regionas, balansuojantis ant nepriklausomybės slenksčio. Kad ir kas nutiktų toliau, Grenlandija turi rasti būdą, kaip panaudoti savo didžiulius gamtos išteklius, kartu išsaugant trapią kultūrą ir gamtinę aplinką.

Grenlandijos negalima paaukoti vardan trumpalaikio kapitalizmo, tačiau šalis gali ir privalo rasti būdą, kaip iš to gauti naudos. Jei tai bus daroma išmintingai ir atsargiai, ateinantys metai gali atnešti ne tik klestėjimą grenlandiečių gerovei, bet ir paversti juos pasauliniu tvarios kasybos ir čiabuvių apsisprendimo pavyzdžiu.

Amerika, Kinija ir Rusija gali norėti Grenlandijos. Bet galbūt Grenlandijai jų reikia lygiai taip pat?