„Aš panaikinu limitus...“ Nabiulina atvėrė pragaro vartus

„X“ platformoje Sasha Sotnik (tikrasis vardas Aleksandras Sotnikas), Rusijos opozicijos žurnalistas, rašytojas ir politikos apžvalgininkas, šiuo metu gyvenantis emigracijoje (nuo 2016 m. paliko Rusiją dėl grasinimų susidoroti) skelbia: Rusijos sistema perėjo į panikos režimą „nuo pavojaus iki pabėgimo“. Analitiko teigimu, Centrinio banko vadovė E. Nabiulina atvėrė kelius oligarchams gelbėti turtus, o artėjantis JAV sprendimas dėl terorizmo rėmėjos statuso taps „šviesos išjungikliu“, po kurio nevaldoma Rusijos „ptica-trojka“ nulėks į bedugnę.

Ištrauka iš vakarykštės tiesioginės transliacijos „Savaitės rezultatai“ finalinės dalies.

„Šiuo metu sistema gyvena režimu – jei naudotume patvorių „bičų“ leksiką – „nuo pavojaus iki pabėgimo“ (ot atasa k šucheru). Manau, situacija tokia, kad „Raška“ dar spės suduoti vieną ar du rimtus smūgius Ukrainai, tiksliau – suspės suduoti. Jei viskas yra taip, kaip rašoma naujienų juostose, įvykiai rutuliosis pakankamai greitai. Ne veltui Rusijos Federacijos centrinio banko vadovė Nabiulina gruodžio 8 d. atvėrė „rojaus vartus“ urviniams schemų meistrams. Ji davė jiems suprasti: „Visi sistemos žaidėjai, turintys daug pinigų, gali juos išgelbėti tiesiog dabar – aš panaikinu limitus lėšų išvedimui į užsienį“.

Šį scenarijų sistema numatė iš pat pradžių. Dabar, kai nustatytas galutinis terminas – kita savaitė – pinigai iš „urvo“ tikriausiai jau plūstelėjo plačia srove, ir tai jau yra paniškas lėšų gelbėjimas – to paskutinio likučio, kurį dar įmanoma ištraukti. Pati Sachipzadovna (Nabiulina) tiesiog konstatuoja: pinigų nėra, net neprašykite, jų tiesiog nėra, o spausdinti beverčius popiergalius ir žarstyti juos į orą lyg konfeti – nebėra jokios prasmės.“

Viskas susieina į vieną tašką – įstatymo projektą dėl Rusijos pripažinimo terorizmą remiančia valstybe priėmimą. Tai – šviesos išjungiklis degalinėje. Truktelk už svirties – ir viskas sustos: ir lėšų išvedimas, ir – svarbiausia – jų įplaukos. Ir draugai „babajai“ iš visokių Kazachstanų-Tadžikistanų nepadės, nes jie nenorės patekti po 500 % sankcijinių tarifų volu.

Prognozuojant situaciją grubiai, su kelių mėnesių paklaida, išeina taip: „Raška“ paskelbiama terorizmą remiančia šalimi, po ko tie „vaikėzai“ dar pasitampys karo konvulsijose. Nežinau, kaip stipriai, bet jie dar suspės suduoti porą smūgių ir pašliaužioti po Ukrainos žemę, pametant ragus ir kanopas. O tada Nabiulina pasakys sakralinę frazę: „Pinigų nėra visai. Baigta, plaukuočiai (Basta, volosatiki)“. Šis pareiškimas bus suprantamas kiekvienam posovietiniam žmogui: juk jei ant kiosko parašyta „Alaus nėra“, vadinasi, jo realiai nėra.

Laužtis į jį – beprasmiška. Po tokios iškabos ant Centrinio banko durų Rusijoje prasidės laukinė suirutė. „Ptica-troika“ – ta gilioji metafora apie nevaldomą šalies lėkimą – tiesiog nuskries į tamsą, taip ir neatsakiusi į klausimą: kur gi, tiesą sakant, ji nulėkė?

O po to, kai ižde nuskambės paskutinė kapeika – patys galite numanyti, kas nutiks. Bus tos laidotuvės iškilmingos ar ne – visai nesvarbu. Mano didžiausias liūdesys tas, kad sistemai ir vėl pavyks išgyventi. Klausimas tik – ar ilgam? Ir kiek laiko jai prireiks šį kartą, kad posovietiniai marginalai užsuktų naują žmogėdrišką ratą?“