Banko kortelių mitas sugriautas: Tikrasis „smegenų“ centras yra ten, kur nesitikėjote

Kiekvieną dieną ją ištraukiame iš piniginės, priliečiame prie terminalo arba įdedame į skaitytuvą ir viskas. Mokėjimai kortelėmis tapo tokie akivaizdūs, kad retai susimąstome, kas iš tikrųjų nutinka tą sekundės dalį tarp PIN kodo įvedimo ir pranešimo „operacija patvirtinta“. Tuo tarpu subtili detalė kortelėje yra atsakinga už mūsų pinigų saugumą ir veiksmingai apsaugo juos nuo sukčių. Dauguma žmonių mano, kad tai tik dekoratyvinis elementas arba paprastas „lustas“. Tačiau tiesa yra daug sudėtingesnė – ir stebinanti. Šis mažas kortelės fragmentas slepia pažangią technologiją, be kurios šiuolaikiniai mokėjimai nebūtų įmanomi.

Auksinis „lustas“ banko kortelėje – tai ne tai, ką manote.

Maža auksinė (kartais sidabrinė) plokštelė mokėjimo kortelėje dažniausiai vadinama lustu. Iš tikrųjų tai tik kontaktinė sritis. Tikrasis mikroprocesorius yra giliau – paslėptas po plastiko sluoksniu. Matomas paviršius skirtas apsaugoti jautrią elektroniką nuo mechaninių pažeidimų, pavyzdžiui, piniginėje ar bankomate.

Įdomu tai, kad šio paviršiaus raštai gali skirtis: vieni yra apvalūs, kiti – kampuoti, net ir to paties banko išduotose kortelėse. Tai nėra atsitiktinumas. Kaip aiškina bankų atstovai, tai yra izoliaciniai grioveliai, kurių išvaizda priklauso nuo kortelės gamintojo, o ne nuo jos funkcijos.

Nepaisant vizualinių skirtumų, visos kortelės veikia vienodai. Kontaktinės plokštelės išdėstymas yra griežtai standartizuotas tarptautiniu mastu (ISO/IEC 7816-2). Tai reiškia, kad Lietuvoje išduota kortele galima lengvai atsiskaityti kitoje šalyje.

Kontaktinę plokštelę sudaro šešios arba aštuonios plokštelės, kurios, įdėjus kortelę į terminalą, liečiasi su jos kontaktais. Kiekviena plokštelė atlieka specifinę funkciją – nuo ​​mikroprocesoriaus maitinimo, sinchronizavimo ir duomenų perdavimo. Kai kurie kontaktai yra skirti naudoti ateityje ir dažnai visai nenaudojami banko kortelėse, siekiant sumažinti gamybos sąnaudas.

Lustų technologija vadinama EMV, pagal ją sukūrusių bendrovių pavadinimus: „Europay“, „MasterCard“ ir „Visa“. Jis buvo sukurtas 1990-aisiais, reaguojant į augančią sukčiavimo bangą  dėl magnetinių juostelių. Lustas saugo tokius duomenis kaip sąskaitos numeris, kortelės galiojimo data ir banko identifikatorius. Tačiau pagrindinis skirtumas yra tas, kad ši informacija yra užšifruota ir niekada neperduodama nepakeista, praneša „Ruhr24“.

Kaip lustas apsaugo jūsų pinigus?

Kiekvieno mokėjimo metu kortelė ir terminalas užmezga trumpą „pokalbį“. Šio pokalbio metu sugeneruojamas vienkartinis operacijos kodas, galiojantis tik tai vienai operacijai. Net jei kas nors perims duomenis, jis negalės jų pakartotinai panaudoti.

Paprastai tariant, procesas atrodo taip:

• kortelė ir terminalas įvertina riziką ir sukuria unikalų kodą;
• kodas siunčiamas į mokėjimo organizacijos sistemą;
• tada jis persiunčiamas bankui. Bankas patikrina duomenis ir išsiunčia atsakymą;
• terminalas prašo PIN kodo arba patvirtina operaciją.

Kiekviena operacija turi skirtingą kodą – todėl šiandien kortelių kopijavimas tapo itin sudėtingas.

Magnetinės juostelės dominavimo laikais nusikaltėliai galėjo nukopijuoti kortelės duomenis per kelias sekundes (vadinamasis nuskaitymas). EMV lustas praktiškai panaikino šią problemą. Vien žinoti PIN kodą nepakanka – kortelė turi fiziškai dalyvauti operacijoje ir su ja „sutikti“.

Nors lustas yra standartinis Europoje, kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, JAV, magnetinė juostelė iki šiol buvo įprasta. Tačiau mokėjimo organizacijos paskelbė apie visišką jos atsisakymą. Ateitis priklauso mažai, nepastebimai detalei, kuri kasdien apsaugo mūsų pinigus.