Naujasis Europos aljansas? „Realybė gali mus nustebinti

Šiandienos neramiais laikais, kai, kaip norėtų Donaldas Trumpas, tarptautinė teisė buvo de facto panaikinta ir pakeista jo paties morale („Pasaulis esu aš“), sunku užtikrintai nuspėti, kur ši moralė mus nuves, tačiau vienas dalykas jau aiškus: Trumpas, bandydamas laimėti Grenlandiją (o galbūt ir Rusijai tolesniam antikiniškam žaidimui), stumia Europos Sąjungą į Kinijos glėbį.

Galbūt Trumpo administracija ir jos rėmėjai tai žino ir todėl taip noriai taikosi į ES silpninančius veikėjus: Lenkijoje tai yra partija „Įstatymas ir teisingumas“ (PiS) , Vokietijoje – AfD, Prancūzijoje – Marine LePen, Vengrijoje – Viktoras Orbanas ir taip toliau. Jie siekia nuversti ES, o tada išskirti dešiniųjų valdomas valstybes savo tarptautinei klikai.

Arba, pavyzdžiui, į jo kuriamą Taikos tarybą, kurios narystė tam tikrai šaliai turėtų kainuoti milijardą dolerių ir kuri galiausiai turėtų pakeisti JT ir galbūt net NATO. Verta prisiminti, kad nieko naujo, jog įtakingos valstybės kraštutinių dešiniųjų lyderis bando pertvarkyti Vakarų tvarką. Užtenka prisiminti Antrojo pasaulinio karo metu Ašies valstybių sukurtą „Naująją Europą“, kuri buvo nukreipta prieš „liberalkomunistinį puvinį“, tai yra sąjungininkų valstybes.

Tačiau kol kas Europos Sąjunga egzistuoja ir bando apsiginti – pavyzdžiui, nuo tarifų, kuriuos Trumpas nustatė blokui už solidarumą su Danija dėl Grenlandijos. Tačiau visoje šioje painiavoje lengva pamiršti, kam naudingi mūsų ginčai.

Nes net jei ES turi mažai ką bendro su Pekino vertybėmis (nors siaučiant Donaldui Trumpui, net ir negailestinga Kinija gali atrodyti kaip proto ir saiko oazė), Vašingtono politikos klaidos, remiantis patikimais šaltiniais, gali atverti Kinijai langą į Europą.

Sunku pasakyti, ar Trumpo politika gali lemti tarptautinės tvarkos žlugimą, ar jau ją sugriovė. Ar pasitikėjimas JAV Europoje „nyksta“, ar tiesiog neegzistuoja.

Šioje situacijoje ES gali pradėti svarstyti, kaip pasipriešinti destruktyviai Trumpo administracijos galiai. Ir ieškoti partnerio, kuris padėtų sukurti savo ekonominį ir tarptautinį stabilumą.

Chaotiškoje situacijoje idealistinis mąstymas ir tradicinės sąjungos baigiasi. Jei dar galime kalbėti apie sąjungą tarp JAV ir Europos Sąjungos.

NATO, norėtųsi tikėti, yra kita istorija, juk Vašingtonas, nepaisant nuolatinių ginčų, pabrėžia, kad Europa vis dėlto yra „svarbi JAV sąjungininkė“, nors tolesnį bendradarbiavimą daro priklausomą nuo „pokyčių“ ES.

Buvęs ES užsienio politikos vadovas Josipas Borrelis tiesiai šviesiai sako: JAV nori, kad ES subyrėtų  ir atsirastų „baltoji Europa, padalinta į tautas“. Trumpo nuomone, jis yra tiesiog Europos priešininkas. ES gynybos komisaras Andrius Kubilius taip pat nesismulkina: jis mano, kad Europa turi „eiti savo keliu“, nesižvalgydama į JAV.

Tuo tarpu interviu „Euronews“ kanalui ES prekybos rūmų Kinijoje prezidentas Jensas Eskelundas kalba apie galimybę smarkiai išaugti Kinijos eksportui į Europą po Vašingtono paskelbtų tarifų (ir didesnių tarifų grėsmės). Jis perspėja: pigių prekių importas iš Kinijos gali pastatyti prie aukštesnės kokybės ir kainų įpratusius Europos gamintojus į išties keblią padėtį .

Tačiau tuo metu, kai tradiciniai aljansai griūva ir JAV bando šantažuoti ES, pastaroji gali ieškoti sverto iš Vašingtono – ir tai, nepaisant visų sunkumų, galėtų būti glaudesnis bendradarbiavimas su  Kinija. JAV gali tai žinoti: Donaldas Trumpas prieš šešis mėnesius paragino ES nustatyti Kinijai 50–100 procentų tarifus. Nepaisant visų prieštaravimų santykiuose su Kinija, ES šiems šūkiams nerodė didelio entuziazmo.

Europos spauda į šį klausimą žiūri panašiai: „The Guardian“ Georgo Riekeleso ir Vargo Folkmano straipsnyje aiškiai rašo, kad Trumpo doktrina galėtų atverti Pekinui erdvę Europoje. Michaelas Strainas, Amerikos įmonių instituto analitinio centro ekonomikos politikos direktorius, taip pat kalbėjosi su „Fox TV“ apie tai, kaip JAV tarifai tiesiogiai stumia Europos sąjungininkes link Kinijos.

Ar Donaldas Trumpas nuspręs pakeisti aljansą su Europos Sąjunga? Ir ar potencialūs šios prekybos vaisiai (Grenlandija ir tam tikra Rusijos, kuri, kaip matyti derybose su  Putinu dėl Ukrainos, jau išnaudoja Amerikos naivumą ir imituoja derybas, darydama savo reikalus už ekrano, nuolaidžiavimas) verti Vašingtono prarastos Europos ar jos destabilizavimo (nes būtent čia ir turi baigtis Amerikos nacionalinio egoizmo žaidimas)? Teoriškai sunku patikėti. Tačiau dalykai, kuriais netikėjome prieš metus, šiandien tampa realybe. Realybė dar gali mus nustebinti.

Nes Europos Sąjunga vargu ar pasiduos be kovos. Ir jeigu Amerikos gąsdinimas potencialia sąjunga su Kinija galėtų pagerinti jos šansus šiame žaidime (juk būtent toks manevravimas tarp Vakarų ir Rusijos ir iškėlė Viktorą Orbaną į tokias aukštumas) – kodėl ji nepasinaudotų šia galimybe? Ypač tuo metu, kai JAV ir ES konflikte praktiškai kasdien skiriami politiniai smūgiai žemiau juostos?