Lenkija auga 3,5 karto greičiau nei euro zona – štai jos paslaptis!

Penkios priežastys, kodėl Lenkija neprisijungė prie euro zonos.

2026 m. sausio 1 d. Bulgarija, neturtingiausia Europos Sąjungos (ES) šalis pagal BVP, tapo 21-ąja valstybės nare, įsivedusia eurą.

Kitos penkios ES šalys – Čekija, Vengrija, Švedija, Rumunija ir Lenkija – vis dar naudoja savo valiutas, bet turėtų įsvesti eurą, kai tik atitiks reikiamus kriterijus.

1992 m. pasirašyta Mastrichto sutartis numato, kad kiekviena valstybė narė privalo priimti bendrą valiutą, kai tik atitiks konvergencijos kriterijus, kurie, be centrinio banko nepriklausomumo, apima kainų stabilumą, fiskalinę padėtį, valiutos kursą ir palūkanų normas.

Vienintelė šalis, turinti išimtį iš šio privalomo reikalavimo, yra Danija, kuri 1992 m. referendume atsisakė Mastrichto sutarties. Tai nereiškia, kad šalis negalėtų ateityje prisijungti prie euro zonos, jei bus įvykdyti reikiami finansiniai kriterijai.

Tačiau Lenkija, kurios bendrasis vidaus produktas neseniai aplenkė Japoniją ir kuri vadinama Europos ekonomikos tigru, neskuba prisijungti prie euro zonos.

Štai penkios priežastys:

1. Viešoji nuomonė 

Lenkijoje nuomonės apie bendrą valiutą svyruoja nuo tada, kai šalis 2004 m. prisijungė prie ES.

Didžiausias pasitikėjimas euru buvo užfiksuotas 2018 m., kai, pagal „Eurobarometro“ apklausą, 60 % respondentų pasisakė už bendrą valiutą. Mažiausias – 38 % – buvo 2013 m.

2025 m. „Eurobarometro“ tyrimas rodo, kad 29 % lenkų niekada nenorėtų, kad euras taptų jų valiuta, 21 % norėtų įvesti eurą kuo greičiau, 21 % priimtų eurą po kurio laiko, o dar 21 % – kuo vėliau.

Skepticizmą lemia baimė dėl kainų augimo, savarankiškos Lenkijos ekonomikos kontrolės praradimas ir netgi tapatybės praradimo rizika.

2. Pagrindinės politinės partijos

Pirmaisiais Lenkijos narystės ES metais politinio konsensuso dėl euro nebuvo: centristinės partijos linko prie glaudesnės ekonominės integracijos su ES, konservatyvesnės buvo skeptiškos. Pastaraisiais metais skirtumai nėra tokie ryškūs.

Dešiniųjų „Teisės ir teisingumo“ (PiS) partijos vyriausybė, valdžiusi 2015–2024 m., buvo prieš euro įvedimą. PiS lyderis Jarosławas Kaczyńskis 2019 m. balandį sakė, kad Lenkija galėtų priimti bendrą valiutą ateityje, „kai tai bus mūsų naudai“.

Dabartinė Donaldo Tusko vyriausybė nepradėjo jokių konstitucinių procesų, reikalingų euro įvedimui.

2025 m. gruodį finansų ministras Andrzejus Domańskis pareiškė, kad Lenkijos vyriausybė nedirba ir neplanuoja įvesti euro, pažymėdamas, kad „stipresni argumentai“ kalba už zlotą, o ne už eurą.

Domańskis pridūrė, kad pasauliniais krizės laikais zlotas veikia kaip „stabilizatorius“.

3. Ekonominė nepriklausomybė

Lenkijos ekonomika šiuo metu yra sparčiausiai auganti ES ir, atrodo, Lecho Wałęsos prognozė, kad šalis taps „antrąja Japonija“, išsipildė.

Lenkijos realus BVP augimas yra didžiausias ES ir 2026 m. prognozuojamas 3,5 %, tuo tarpu euro zonos – tik 1 %.

Kadangi Lenkijos ekonomika auga greičiau, jai gali prireikti aukštesnių palūkanų normų nei nustato Europos centrinis bankas (ECB).

Prisijungimas prie euro zonos reikštų, kad Lenkijos nacionalinis bankas nebeturėtų kontrolės prižiūrint palūkanų normas.

Šalis prarastų svarbų pinigų politikos įrankį, leidžiantį greitai reaguoti į vidaus ir tarptautinius ekonominius svyravimus.

4. Lenkija neatitinka „konvergencijos kriterijų“

Nėra nustatyto termino, kada šalys turi įsivesti eurą, tačiau jos turi atitikti tam tikrus ekonominius reikalavimus, vadinamus konvergencijos kriterijais, kurie vertina šalies gebėjimą išlaikyti ekonominį stabilumą.

Ekonominiai rodikliai apima kainų stabilumą (mažą infliaciją), valiutos kurso stabilumą ir ilgalaikes palūkanų normas, panašias į euro zonos lygį.

Pagal naujausią 2024 m. konvergencijos ataskaitą, Lenkija neatitinka nė vieno iš keturių pagrindinių euro įvedimo kriterijų.

5. Kitų šalių patirtis

Viena dažniausių baimių dėl euro įvedimo – kainų augimas, kaip buvo Slovėnijoje 2007 m.

Kroatijos vyriausybė reikalavo iš mažmenininkų užtikrinti, kad 2023 m. sausio 1 d. įvedus eurą, kainos nebus didesnės nei prieš dieną. Tačiau kai kurie ekonomistai teigia, kad pereinamasis laikotarpis nuo kunos prie euro turėjo nedidelį poveikį kainoms ir vartotojų suvokimui.

2009 m. pasaulinės finansų krizės metu Graikija, turėjusi padengti skolą, kurią sukaupė dar prieš įvedant eurą, turėjo ribotas finansines galimybes dėl euro zonos narystės. Viena galimų krizės reakcijų būtų buvęs pinigų spausdinimas, tačiau Graikija, naudodama bendrą valiutą, neturėjo tokios teisės.

Nors nuomonės apie Graikijos ekonominių problemų priežastis 2010-aisiais skyrėsi, kai kurie ekspertai mano, kad narystė euro zonoje buvo viena priežasčių, kodėl krizė buvo tokia sunki.

2010-aisiais Italijoje, kur po Graikijos buvo didžiausias viešųjų skolų lygis ES, recesija ir infliacija sukėlė nostalgiją liros valiutai.

Pagal „Eurobarometro“ duomenis 2016 m., tik 41 % italų, anksčiau buvusių didžiausiais euro šalininkais, laikė eurą „geru“. Šiuo metu šalyje euro palaikymas siekia 78 %.