„Maišo dugnas jau žiūri į Rusiją“

Daugėja prielaidų vertinti, kad nafta ir dujos nustojo „tepti“ Rusijos ekonomiką, prislėgtą karo naštos. Tikrieji skaičiai iš Rusijos naftos bei dujų telkinių ir terminalų, o ir apskritai iš ekonomikos, yra paslėpti, tačiau visiškai aišku, kad padėtis yra daug prastesnė, nei bandoma parodyti oficialiuose Kremliaus pranešimuose, rašo Janas Cipiuras.

Pagrindinis šio meto problemų šaltinis yra Vakarų sankcijos, kurios apsunkina Rusijos naftos ir dujų pardavimą tradicinėse rinkose. Antrasis didelių sunkumų šaltinis yra mažiau pastebimas, nors ilgalaikėje perspektyvoje būtent jis gali tapti lemtingas.

Tai – Vakarų technologijų trūkumas, dėl kurio neįmanoma užtikrinti viso ir efektyvaus gavybos masto iš veikiančių gręžinių, o svarbiausia – įsisavinti naujų telkinių.

Rusijos naftos ir dujų ištekliams tarsi girnapusė ant kaklo gula itin sudėtingos vietovės ir oro sąlygos. Su šalčiu, karštomis vasaromis ir amžinuoju įšalu susidoroja Vakarų „high-tech“ (aukštosios technologijos), tačiau šių technologijų importas Rusijai yra uždraustas.

Galiausiai sankcijos Rusijai pradėjo veikti

Didžiulis technologinis atsilikimas Rusijai yra tarsi progresuojanti džiova. Šį negalavimą pavyksta trumpam apmalšinti Kinijos parama ir vadinamuoju lygiagrečiuoju importu, t. y. per brangius tarpininkus. Tačiau abiem metodams trūksta svorio, kuris nusvertų svarstykles Rusijos naudai.

Gretutinė liga su ne mažiau pavojingomis pasekmėmis yra Rusijos atkirtimas nuo Vakarų finansavimo šaltinių, kartu užblokuojant prieigą prie 200–300 mlrd. dolerių likvidaus turto, deponuoto Europos ir Amerikos bankuose.

Šioje situacijoje Rusija yra priklausoma nuo išsunktos vidaus bankų sistemos bei kontrahentų iš Kinijos ir Indijos, kurios naudojasi proga ir diktuoja aukštesnes kainas bei prastesnes proginų paskolų sąlygas.

Naftos pramonė reikalauja nuolatinių investicijų. Be jų ji stringa. Sausio mėnesį pasirodė informacija, kad, lyginant su 2025 m. sausiu, valstybės pajamos iš naftos ir dujų (mokesčiai, rinkliavos, eksporto muitai) susitraukė 50 proc. – iki nepilnų 400 mlrd. rublių, t. y. apie 5,1 mlrd. dolerių.

Rusijos ekonomikos augimo prognozės 2026 m.: mažiau nei 1 proc.?

„The Wall Street Journal“ teigia, kad po kelerių metų tyčiojimosi iš Vakarų kartu su Kinija ir Indija, Rusija vis dėlto pradeda „regėti tamsą“.

Paviršutiniškuose komentaruose pabrėžiama, kad 2023 ir 2024 metais Rusijos ekonomika augo daugiau nei 4 proc. per metus. Išvada – Rusija susitvarko.

Tačiau tai daugiausia buvo sparčiai didinamos ginkluotės gamybos, skirtos nedelsiant sunaudoti (iššvaistyti), pasekmė. Toks augimas yra bulimiškas augimas – rijimas, pasibaigiantis priepuoliniu vėmimu.

Taip pat galima naudoti palyginimą su krosnies kūrenimu laikraščiais. Liepsna didelė, bet šilumos jokios.

Tai privalo turėti pasekmių. 2025 metais ekonomikos augimas siekė jau tik 1 proc., o 2026 metų prognozėse kalbama apie dar žemesnį lygį, ir tai darant prielaidą, kad galima tikėti Kremliaus pateikiamais duomenimis.

Pasaulinių įvykių gausoje beveik nepastebėta praskriejo žinia iš 2025 m. pabaigos, kad nuo 2026 m. sausio 1 d. bazinis PVM tarifas Rusijoje padidėjo nuo 20 proc. iki 22 proc. Tai valstybės finansų įtampos pasekmė.

Nors žinovai tikėjosi, kad Rusijos centrinis bankas paliks palūkanų normas nepakeistas, jis neseniai bazinę normą sumažino puse procentinio punkto iki 15,5 proc. Taigi, baimė dėl ekonomikos recesijos yra stipresnė už baimę dėl dar didesnės infliacijos (2025 m. gruodį ji siekė 5,6 proc.).

Rusijos naftos tanklaiviai reiduose – ekonominė krizė vis arčiau

Didelė dalis milžiniško vadinamojo Rusijos „šešėlinio laivyno“, gabenančio draudžiamą naftą, buvo įvaryta į kampą – į reidus, išsibarsčiusius po viso pasaulio jūras. Laivų judėjimą stebinti bendrovė „Vortexa“ vertino, kad 2026 m. vasario 10 d. pasenusių tanklaivių su Rusijos nafta rezervuaruose buvo net 143 mln. barelių, t. y. 20 mln. tonų žaliavos. Tiek naftos Rusija 2025 m. išgaudavo per pusę mėnesio.

Skaičiuojant po 50 dolerių už barelį, tanklaiviuose teliūškuoja naftos už daugiau nei 7 mlrd. dolerių. Tai ne juokai.

JAV tikriausiai nepradės karo prieš Iraną, tad viltys dėl staigaus ir didelio naftos kainų kilimo yra greičiau bergždžios. Žvelgiant į ateitį, pasaulinė pasiūla augs dėl didinamos gamybos Brazilijoje, Gajanoje ir kitur. „Žaliasis kursas“ prarado gerą reputaciją spaudoje, bet ir be to jis plečia savo įtaką.

Artimiausių penkerių metų perspektyvoje Venesuelos šiuo atžvilgiu nereikėtų vertinti, nes itin sudėtingas šios milžinės gamybos pajėgumų atkūrimo kelias yra apkrautas per didele politine ir ekonomine rizika. Visi šie veiksniai prilaiko pasaulines naftos kainas.

Rusijos naftos mišinio „Urals“ (kitaip REBCO – Russian Export Blend Crude Oil) kainos atskaitos taškas yra Šiaurės jūros „Brent“ mišinys. Už „Brent“ barelį dabar mokama apie 70 dolerių.

Be kita ko, dėl prastesnės kokybės ir sudėtingesnio rafinavimo, „Urals“ visada buvo parduodama su nuolaida, kurios dydis priklausė nuo rinkos situacijos.

Remiantis bendrovės „Argus Media“ duomenimis, 2026 m. vasario viduryje „Urals“ nuolaida, naftininkų žargonu vadinama diferencialu, siekė net 27 dolerius už barelį. „Espo“ nafta, tiekiama dujotiekiu Rytų Sibiras–Ramusis vandenynas, buvo parduodama 13 dolerių už barelį pigiau.

Diferencialų dydis įgyja didžiulę reikšmę Rusijos Federacijos finansų kontekste. Šių metų valstybės biudžetas „sueitų“, jei prie tam tikros gavybos apimties vidutinė naftos pardavimo kaina būtų 59 doleriai už barelį. Tokia reali kaina atrodo kaip neįgyvendinama svajonė, juolab kad Iranas taiko dar didesnes nuolaidas.

Senkant anksčiau įsisavintiems telkiniams, svorio įgauna vertinimas, kad Rusijos naftos pramonė „išeina ant nulio“, kai pardavimo kaina svyruoja tarp 20–25 dolerių už barelį. Mažesnės kainos reiškia nuostolius, o prie jų artėjama vis labiau.

Mes nežinome potencialių Rusijos Federacijos rezervų ir tikrųjų visuomenės pažiūrų. Tačiau žinoma, kad Rusija niekada nebuvo ekonominė galybė, jos ištekliai senka, o vienintelis jos tikras koziris – naftos ir dujų pramonė – yra prastos būklės.

Dėl pasaulinio tarptautinių santykių susipynimo galutinės išvados nėra visiškai pagrįstos, tačiau jei sankcijos nebus sušvelnintos, ekonominiu požiūriu Rusija jau turi ruoštis neišvengiamai krizei, kurios stiprumas prilygs galingam žemės drebėjimui.

„Maišo dugnas jau žiūri į Rusiją“, – rašo Janas Cipiuras.

Janas Cipiuras – žurnalistas ir redaktorius, turintis daugiau nei 40 metų patirtį. Karjerą pradėjo PAP agentūroje, kur po 1989 m. įkūrė pirmąją ekonomikos redakciją. Verslo naujienų tarnybų agentūroje BOSS kūrėjas. Šiuo metu publikuoja straipsnius leidinyje „Obserwator Finansowy“ ir kitur. Yra Lenkijos ekonomistų draugijos (TEP) narys.