Skerdynės skaičių kalba: JAV mokslininkas įrodė – Rusijos utilizacija jau prasidėjo

Estų kilmės JAV mokslininkas, Delavero universiteto matematinio modeliavimo ekspertas Sergejus Lopatnikovas, kadaise klojęs mokslo pamatus Maskvoje, šiandien piešia negailestingą scenarijų. Jo analizė – ne emocingas šauksmas, o šaltas, algoritmais grįstas pjūvis, rodantis, kaip Rusija pati save įstūmė į egzistencinius spąstus.

Analitiko verdiktas rūstus: Rusijos „gyvybinė erdvė“ nenumaldomai traukiasi iki Maskvos kunigaikštystės ribų, o kintantis pasaulis diktuoja taisykles, kurių Kremlius tiesiog nebepajėgia perprasti.

Strateginė aklavietė: keturi regionai už jūros praradimą?

Lopatnikovas kelia nepatogų klausimą: ar verta džiaugtis keturiomis užgrobtomis sritimis, jei už jas sumokėta strateginiu šalies paralyžiumi? Paaukojusi tūkstančius gyvybių, Rusija gavo tik sausumos lopinį į Krymą ir merdinčią anglių pramonę, kurios gaivinimas taps ekonominiu akmeniu po kaklu.

Tačiau tikroji kaina – prarasta Baltijos ir Juodosios jūrų kontrolė. Ukrainos išlaikyta Odesa paverčia Sevastopolį kariniu požiūriu beverčiu tašku. O Kaliningradas? Be sausumos koridoriaus ir su aklinai užrakinta Suomijos įlanka jis virsta tiesiog nereikšmingu anklavu be jokios ateities.

Geopolitinė kilpa: nuo Arkties iki Kaspijos

Mokslininkas pabrėžia – Rusija dūsta apsuptyje:

• Pietų kryptis: Jei Irane įvyks politinis lūžis ir į valdžią ateis provakarietiškos jėgos, Kaspijos jūra ir kelias į pietus bus galutinai užkirsti.
• Tolimieji Rytai: Kamčiatka transporto prasme tėra izoliuota sala. Be Japonijos malonės ir JAV kontroliuojamos Aliaskos, priėjimas prie Ramiojo vandenyno tėra iliuzija.
• Arkties mitas: Net ir išgirtoji Šiaurė yra užrakinta. Norvegija, Islandija ir Didžioji Britanija kontroliuoja vartus į Atlantą. Jei JAV galutinai perims Grenlandiją, šis „nepaskandinamas lėktuvnešis“ padės tašką Rusijos, kaip jūrinės valstybės, istorijoje.

Vidinis lūžis: kai dantis parodys „vidinis islamas“

Paskutinį smūgį, anot Lopatnikovo, sudavė pati vidaus demografija. Kazachstano nutolimas ir Rusijos viduje augantis islamo faktorius perskels šalį pusiau. Uralas, Sibiras, Pavolgis – viskas subyrės tarsi domino kauliukai. Rusija atsidūrė cungcvange: bet koks bandymas „pralaužti apsuptį“ tik pagreitina griūtį, o Vakarai tiesiog kantriai laukia patogaus momento.

Didžioji mįslė: kodėl Europa nebebijo branduolinio vėzdo?

Mokslininkui lieka tik vienas neatsakytas klausimas: kodėl Europa taip drąsiai eina į priekį? Čia jis įžvelgia dvi versijas. Arba Rusijos branduolinis arsenalas yra tik inercinis blefas, kurio apverktiną būklę Vakarų žvalgyba puikiai žino, arba... vyksta didysis susitarimas. Galbūt, kaip ir SSRS atveju, Rusijos elitas sąmoningai ardo imperijos karkasą, tikėdamas, kad „be Rusijos visiems bus lengviau“.

Psichologinė kapituliacija: „Maskvos-2042“ vaiduoklis

S. Lopatnikovas pastebi esminį lūžį: Rusijos visuomenė pralaimėjo dar net neprasidėjus galutiniam mūšiui. Jaunimo slengas, mados, kultūriniai kodai – viskas tėra pigi, antrarūšė Vakarų imitacija. Tai ne šiaip susižavėjimas svetima kultūra, o psichologinė kapituliacija: žmonės savo viduje pasidavė dar prieš fizinį šalies subyrėjimą.

Verslo pasaulyje situacija dar ciniškesnė. Verslui nebereikia „didžios ir vieningos“ Rusijos mitų – jam reikia pelno, prognozuojamumo ir stabilumo, kurio dabartinis režimas, įsivėlęs į egzistencinį karą, užtikrinti nebepajėgia. Virš Maskvos vėl tvenkiasi 1905-ųjų Rusijos–Japonijos karo šešėlis – tada pralaimėjimas fronte tapo katalizatoriumi vidinei sistemai sprogti. Prognozė viena ir negailestinga: nokautas jau čia pat, o imperija tėra tuščia, iš vidaus išpuvusi forma.