Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Švietimas

Česlovas Šimkevičius. Lietuvoje vykdoma mokslo pertvarka žinoma tik mums

2011-08-17

(0)

(0)

(55)

Rūšis:	Asmeninis požiūris
Aut. teisės:	bernardinai.lt
Autoriai:	Česlovas Šimkevičius

Vykdant 2009 m. balandžio mėn. priimtą mokslo ir studijų įstatymą Lietuvoje vyksta ne tik studijų sistemos, bet ir mokslinių tyrimų institutų pertvarka. Apie studijų sistemos pertvarką visuomenė diskutuoja ir vertina reformos pliusus ir minusus, bet mokslo sistemos pertvarka žinoma gerokai mažiau.

Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Vienas svarbiausių šios pertvarkos rezultatų yra kelių mokslinių tyrimų institutų sujungimas į centrus. Šiuo metu yra sukurti penki mokslų centrai: Gamtos tyrimų centras (sujungti Botanikos institutas, Vilniaus universiteto Ekologijos institutas ir Geologijos ir geografijos institutas), Fizinių ir technologijų mokslo centras (Chemijos, Fizikos ir Puslaidininkių fizikos institutai), Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centras (Lietuvos miškų, Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės ir Lietuvos žemdirbystės institutai), Inovatyvias medicinos centras (Vilniaus universiteto Imunologijos ir Vilniaus universiteto Eksperimentinės ir klinikinės medicinos institutai), Socialinių tyrimų centras (Socialinių tyrimų institutas ir Darbo ir socialinių tyrimų institutas). Kai kurie institutai buvo prijungti prie universitetų, pvz., Matematikos ir informatikos institutas, Biochemijos institutas ir Biotechnologijos institutas prijungti prie Vilniaus universiteto.

Kaip teigė institucijų pertvarkos iniciatorė Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM), vienas iš pagrindinių pertvarkos tikslų yra optimizavimas apjungiant resursus ir sukuriant stiprias grupes, kurios galėtų būti rimtais žaidėjais tarptautinėje mokslo kooperacijoje bei mokslo ir verslo bendradarbiavime.

Praėjo metai-pusantrų nuo centrų kūrimo pradžios ir kokie gi rezultatai? Vienas iš tokių rezultatų galėtų būti centro pasirodymas ir prisistatymas pasaulinėje informacinėje erdvėje.

Ispanijos Nacionalinės mokslinių tyrimų tarybos (Consejo Superior de Investigaciones Cientificas (CSIC)) įkurta Kibermetrikos laboratorija kartą per pusmetį (sausio ir liepos mėn.) skelbia geriausių pasaulio universitetų ir mokslinių tyrimų institucijų (MTI) reitingus (www.webometrics.info). Šiame reitinge yra vertinamas institucijų matomumas ir raiška pasauliniame informaciniame tinkle.

Neseniai paskelbti 2011 m. liepos mėnesio reitingai. Universitetų situacija iš esmės nepasikeitė, tik kiek persigrupavo bei šiek tiek pakilo Vilniaus universitetas, Kauno technologijos universitetas ir Vilniaus Gedimino technikos universitetas ir dabar užima atitinkamai 731, 780 ir 811 vietą. Turint galvoje tam tikrą kriterijų subjektyvumą, galima sakyti, kad šie trys universitetai yra beveik vienodo lygio.

Keistesnė situacija yra Mokslo tyrimų institucijų reitinguose. Į pasaulio 2500-ką pateko tik VU Matematikos ir informatikos institutas (276-ji vieta), Lietuvos laisvosios rinkos institutas (1623), Lietuvos literatūros ir tautosakos institutas (1910) ir Lietuvos energetikos institutas (2104). O kur didieji centrai? Jų paprasčiausiai nėra net tarp vertinamųjų institucijų.

Kodėl taip atsitiko? Ogi paprasčiausiai niekas nepasirūpino savo raiška pasauliniame informaciniame tinkle. Žinoma, kiekvienas iš penkių centrų sukūrė savo internetines svetaines: www.gamtostyrimai.lt; www.ftmc.lt; www.lammc.lt; www.imi.lt; www.lstc.lt. Bet kas iš to, jei liko ir kiekvieno iš sujungtų institutų internetinės svetainės su ankstesniu savo apipavidalinimu, tik su kampelyje pateiktu prierašu nedidelėmis raidėmis, kad tas institutas yra centro sudėtyje. Išoriniam vartotojui tai beveik nieko nesako.

ŠMM, kurdama centrus, aišku, turėjo pasirūpinti ir šiuo svarbiu dalyku. Reikėjo uždaryti visas ankstesnes buvusiųjų institutų svetaines, o jų turinį kūrybiškai perkelti į naujai sukurtų centrų internetines svetaines. Tada visi būtų pastebėję, kad kažkas įvyko, kažkas išnyko, kažkas susikūrė. Vis dėlto, ko tikėtis, jei susijungus institutams į centrus jų finansavimas nei kiek nepadidėjo, o net keliolika procentų sumažėjo. Centrų matomumui ir raiškai pagerinti reikėjo skirti tam tikras lėšas, kad būtų galima sukurti įtaigias, informatyvias ir įdomias svetaines, kurios pritrauktų ne tik Lietuvos, bet ir užsienio tyrėjų dėmesį.

Be to, internetinių svetainių kūrimas ir jų nuolatinis atnaujinimas reikalauja daug kruopštaus darbo ir įgūdžių. Svetainių atnaujinime turi dalyvauti didžioji dalis centro darbuotojų. Tik tada pavyks sukurti gerai veikiančią ir naudingą svetainę. Reformos metu optimizuojant centrų struktūrą buvo atleista apie dešimt procentų darbuotojų, tame tarpe ir informacinių technologijų specialistų. O kur dar ilgai vykę institucijų darbuotojų atestavimo, naujų struktūrų formavimo ir kiti darbai, kurie, be abejo, trukdo susikaupti rimtam institucijos pristatymo darbui. Visa tai ir prisidėjo prie to, kad naujieji centrai mažai dėmesio skyrė savo pristatymui informacinėje erdvėje. Todėl kol kas galima teigti, kad apie Lietuvoje vykdomą mokslo institucijų reformą pasaulyje žinoma nedaug, kaip, beje, ir Lietuvoje.