Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Švietimas |
Esu istorijos mokytoja. Mokykloje dirbu jau antrus metus ir savo darbu esu labai patenkinta. Kiekvieną dieną į jį žingsniuoju su džiaugsmu. Tačiau, kai stojau į pedagoginį universitetą, svajojau apie teisininkės ar politologės karjerą. Tuomet svarsčiau, kad kitais metais perstosiu į kitą specialybę ir gyvenime neturėsiu nieko bendro su mokytojos darbu. Prisijunk prie technologijos.lt komandos! Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo. Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Bet po poros studijų mėnesių kardinaliai pakeičiau savo nuomonę ir pradėjau svajoti apie mokytojos darbą. Vos baigusi mokslus, grįžau į savo gimtąjį kaimelį ir įsidarbinau toje pačioje mokykloje, kurią ir pati baigiau. Taigi, dabar dirbu su tais pačiais mokytojais, kurie anksčiau mokė mane.
Iš pradžių buvo labai nejauku. Labiausiai bijojau, kaip reikės įsilieti į tą kolektyvą, į kurį visą laiką žiūrėjau su pagarba (kaip mokinė į mokytojus), o dabar mes jau tapome lygiaverčiais kolegomis. Tačiau mane visi priėmė labai geranoriškai. Ir padėjo, ir pamokė. Vis tiek gi esu žioplesnė, nes į šią sritį atėjau visiškai šviežiomis pėdomis. Nepaisant teigiamos reakcijos, visgi kažkokį barjerą aš dar jaučiu. Iki šiol negaliu priprasti ir į savo mokytojus kreipiuosi maloniniu „jūs“ (nors kartu dirbame jau antrus metus). O jie jau pradeda dėl to pykti, sako, kad dabar esame tiesiog bendradarbiai, tad ir bendrauti turime kaip lygus su lygiu. Antroji mano baimė pradedant, mokytojos karjerą buvo drausmė. Kaip reikės elgtis, kad vaikai „neužliptų ant galvos“, kaip pirmą kartą save pristatyti, kad vaikai pradėtų gerbti ir klausytų. Bet šiuo klausimu man labai pasisekė. Vos pradėjusi dirbti nieko nedariau, nekėliau balso, nieko nevaidinau, tiesiog viskas susiklostė labai palankiai ir aš su visais vaikais sutariu gerai. Kitas dalykas – aš dirbu kaimo mokykloje, kur socialinė bazė daug prastesnė, tačiau tarp mokinių vis dar išlikusi nuostata, kad mokytoją reikia gerbti. Galbūt dėl to, mūsų santykiai artimesni. Tačiau yra ir kita šio medalio pusė – mažesnis susidomėjimas mano dėstomu dalyku. Kai Vilniuje atlikau praktiką, mokykloje buvo daug mokinių, didelė dalis jų buvo suinteresuoti mano dėstomu dalyku ir tikrai domėjosi istorija. O čia jau sunkiau, nes norinčių išmokti šį dalyką klasėje vos 2-3 mokiniai. Visi kiti mokosi tiesiog iš pareigos. Tad ir pastangų man reikia įdėti kur kas daugiau Kad ir kiek pliusų galėčiau išvardyti dėl darbo kaimo mokykloje, negaliu paminėti ir didžiausių minusų. Čia visi vieni kitus pažįsta, todėl, kad ir būdama jauna, nebegaliu laisvai „padurniuoti“, mano darbas mane labai įpareigoja. Visą laiką turiu saugotis, ką viešumoje kalbu, parduotuvėje, prieš pirkdama alkoholio butelį, turiu apsidairyti, ar už nugaros nestovi koks mokinys ir t. t. Darbas mažesniame miestelyje mokytojus kur kas labiau įpareigoja laikytis tam tikrų taisyklių nei didmiesčių pedagogus. |