Beraščių karta: dėl klaidų jau tenka atmesti ir disertacijas

Priimsi balvoną – išeis beraštis

„Konstatuočiau faktą, kad pastaraisiais metais Lietuvoje vidurinė mokykla nebeišmoko lietuvių kalbos. Raštingumas tikrai blogėja. Čia ne universiteto, o globali problema“, – DELFI teigė VU mokslo reikalų prorektorius profesorius Jūras Banys.

Pasak J. Banio, pasitaiko atvejų, kai disertacijos neleidžiama gintis dėl prastos kalbos. Pretenduoti tapti mokslų daktaru vėl galima išsitaisius klaidas. „Tokių atvejų yra“, – neslepia VU prorektorius, klausimą, kaip tokie neraštingi žmonės pasiekia doktorantūrą, kreipiantis į vidurinę mokyklą.

J. Banio teigimu, universitetas nėra mokyklos spragų lopymo vieta – mokyti raštingumo nėra nei universiteto misija, nei tikslas. Prorektorius atkreipia dėmesį, kad VU nusistatęs minimalų priėmimo balą – į universitetą nepakliūna tie, kurie surenka mažiau nei 10 balų.

„Palyginimuii, į Mykolo Romerio universitetą buvo priimtas žmogus su pusantro balo. Apie kokį tokių kadrų raštingumą, kokią motyvaciją ir kokį lygį galime kalbėti? Kai priima viską, kas pasitaiko, tiesiai šviesiai sakykim, visokius balvonus, taip ir gaunasi, išeina beraščiai“, – žodžių į vatą nevyniojo J. Banys.

Dėl klaidų mažina baigiamųjų darbų pažymius

„Kaip dėstytojas, procesą stebintis pilietis, galėčiau konstatuoti ir paliudyti, kad raštingumas prastėja. Atsiradęs šveplumas – galbūt dėl elektroninių komunikacijos priemonių ne visada rašoma š ar nosinė raidė“, – sako VU akademinių reikalų prorektorius docentas Juozas Galginaitis.

Pasak J. Galginaičio, yra atvejų, kai gana geram bakalauro ar magistro darbui pažymys balu ar dviem sumažinamas dėl kalbos netaisyklingumo. Mat, pagal reglamentą, darbas turi būti ne tik tinkamai įformintas, atliktas, bet ir parašytas taisyklinga lietuvių kalba.

Pašnekovas atkreipia dėmesį, kad VU priima studentus su gana aukštais balais net į mokamas vietas. „Kai kartais tenka paskaityti kokį studento rašto darbą, kartais pagalvoju, kad VU studentas neturėtų būti toks neraštingas“, – kalbėjo J. Galginaitis, keliantis klausimą, kokio raštingumo kitų universitetų studentai.

I. Smetonienė: kalbos ir toliau turi būti mokoma kaip gūdžiu sovietmečiu

„Man atrodo, kad kažkas ne taip yra mokykloje. Vienu metu išmetėme viską iš mokyklos, kas susiję su žiniomis – esą jų nereikia, tik jų taikymo. Jeigu neturi, ką taikyti, kaip tu jas pritaikysi? Man atrodo, kalbos ir toliau turi būti mokoma taip, kaip gūdžiu sovietmečiu. Vis dėlto reikia paimti tai, kas buvo geriausia. Sugriauti lengviausia, o sukurti pagal kitų šalių modelius, kai kalbos yra visiškai kitokios, nepaprastai sunku“, – tvirtina Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė, Vilniaus universiteto docentė Irena Smetonienė.

I. Smetonienė prisiminė apie funkcinį raštingumą kalbėjusi su docentu Broniu Dobrovolskiu. B. Dobrovolskis sakydavo, kad jei iki 13 metų vaikas neišmoko rašyti, jam nepadėti funkcinės gramatikos pagrindai, toliau jo beveik neįmanoma išmokyti.

„Kažkur dingo nuostata, kad aš esu lietuvis, rašau taisyklingai, viešai kalbu taisyklingai. Kol šito supratimo negrąžinsime atgal į visų galvas, nieko iš to nebus. Beje, turiu pasakyti, kad testai padarė meškos paslaugą – daugeliui atrodo, kad su jais visa lietuvių kalba ir yra susijusi – ar sugebėsiu įrašyti raidelę. Nebeliko požiūrio į kalbą apskritai“, – konstatuoja I. Smetonienė.

Už sąsiuvinių taisymą mokytojams mokama mažai

„Apie silpnėjimo tendencijas galima kalbėti. Priežasčių ne viena. Sutinku, kad mokyti sistemiškai kalbos, raštingumo pagrindų reikia pagrindinėje mokykloje – nuo 5 iki 10 klasės. Vyresnėse klasėse mokiniai jau turi turėti susiformavusius raštingumo įgūdžius ir kalbos mokytis teksto lygmeniu, gilintis į stilistikos ypatumus, retoriką, bet svarbiausia – aiškintis, kas yra kalba žmogui, tautai, kitaip sakant, stiprinti kalbinę savimonę apskritai. Kai jaunuolis jau studentas ar vyresniųjų klasių mokinys, kažką pakeisti labai sunku“, – teigia Vilniaus šv. Kristoforo gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja ekspertė Dainora Eigminienė.

Kaip vieną mažėjančio raštingumo priežasčių D. Eigminienė įvardija pasikeitusią lietuvių kalbos mokymo praktiką. Mat apie 2002-2003 m. besąlygiškai vaikantis naujovių, pasinaudota užsienio kalbų mokymo patirtimi ir mokykloje gimtosios kalbos mokymui imta taikyti užsienio kalbos mokymo metodika.

„Pagrindinėje mokykloje kalbos mokoma išryškinant, sureikšminant komunikacinę kalbos paskirtį. Tačiau gimtoji kalba yra kur kas daugiau negu bet kuri išmoktoji užsienio kalba ir ji skirta ne vien tik susikalbėjimui. Gimtąja kalba natūraliausiai žmogus mąsto pasaulį. Ji yra asmens egzistencijos pagrindas, svarbi tapatybės dalis. Todėl jos vaidmuo nuolat turi būti apmąstomas. Praėjo 10 metų ir jau turime tokio „modernaus“ mokymo pasekmes. Todėl pagrindinėje mokykloje reikia grįžti prie sisteminio kalbos mokymo, o ne taip, kaip dabar – mokoma gabalais, segmentais, suardoma sistema, nepaisoma nuoseklumo“, – aiškino D. Eigminienė.

Mokytoja retoriškai klausė, kaip galima išmokyti rašyti, jei mokinys neskiria kalbos dalių, nesugeba atskirti laikų, stokoja elementarių kalbos pagrindų. Visa tai ji laiko naujovių diegimo pasekme, kilusia iš nepagarbos vidinei kalbos struktūrai. Pašnekovė atkreipė dėmesį, kad iki pat 10 klasės mokiniai neturi jokio rimtesnio patikrinimo. 10-oje klasėje laikomas egzaminas, kurio įvertinimas nieko nelemia.

„Kad raštingumo įgūdžiai nesilpnėtų, juos reikia išmintingai stiprinti. Mokytojams lituanistams už sąsiuvinių taisymą mokama nepadoriai mažai, o jie taiso, turi taisyti daug, kad stebėtų mokymo procesą. Taiso kas dieną po kelias valandas, savaitgaliais, naktimis. Kam visa tai iš tikrųjų rūpi?“, – klausia mokytoja.

Pasak lietuvių kalbos mokytojos ekspertės, matyti, kad silpsta mokinių gebėjimas rišliai reikšti mintis, kurti rišlų tekstą, jie nebemoka pasakoti. Moksleiviai daugelio dalykų pamokose atsiskaito tik atlikinėdami testus raštu. D. Eigminienė tiki, kad pasikeitusios lietuvių kalbos ir literatūros vidurinio ugdymo programos, įvedamas abitūros egzamino rašinys grąžins prie rišlaus turiningo pasakojimo.

D. Eigminienės teigimu, dabar vaikai, jaunimas mažai skaito arba nebeskaito visai – tai labai kenkia raštingumui, apskritai skurdina kalbą. „Tėvai ir švietimo „eksperimentatoriai“ kai kuriose Lietuvos mokyklose ne tik kad uoliai įsitraukia, ramiai stebi, kaip penktokai, pavyzdžiui, Lietuvos istorijos mokomi anglų ar prancūzų kalba, bet dar laiko tokį pasirinkimą garbės reikalu, modernaus mąstymo, mokymo požymiu“, – stebėjosi pašnekovė.

D. Eigminienė atkreipė dėmesį ir į susirašinėjimą elektroninėje erdvėje nenaudojant lietuviškų rašmenų, trumpinant žodžius, be skyrybos ženklų. To rezultatas – daugėja atvejų, kai rašydami tekstą galininke neberašo nosinių.