Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Švietimas |
Naujoji valdžia jau šiemet žada imtis reguliuoti lėšų paskirstymą aukštajam mokslui pagal valstybės poreikius. Švietimo ir mokslo ministerijos parengtas projektas, kurį dar turi patvirtinti Vyriausybė, manoma, turėtų paskatinti abiturientus rinktis dabar nepopuliarias specialybes ir pakeisti padėtį darbo rinkoje. Prisijunk prie technologijos.lt komandos! Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo. Sudomino? Užpildyk šią anketą! Tokia iniciatyva, kurią aktyviai kėlė šalies pramonininkai, visuomenėje sukėlė prieštaringų diskusijų: ar valdžios institucijos gali nuspėti, ko reikės rinkai po dešimties ar dvidešimties metų, ar sudarytos geresnės sąlygos vieniems studentams nediskriminuoja kitų - juk šalies Konstitucija garantuoja nemokamą mokslą visiems gerai besimokantiems piliečiams, ar nemokamos studijos netaps jauku negebantiems studijuoti aukštojo mokslo, ar valstybinis reguliavimas gali užtikrinti gerų specialistų, o ne specialybių atsiradimą rinkoje? Jeigu Vyriausybė pritars, jau šiais metais bus pakeistas nemokamų studijų finansavimas pirmiausiai išskiriant gyvybės mokslus, technologijas, žemės ūkį, veterinariją, biomediciną, visuomenės saugumo ir socialinio darbo sritį. Valstybės užsakymuPokalbis su švietimo ir mokslo ministru Dainiu Pavalkiu Ar jau yra nuspręsta dėl valstybės užsakymo įgyvendinimo nuo šių metų? Numatoma, kad krepšeliai bus skiriami pagal siauresnes studijų krypčių grupes, ir tokioms valstybei reikalingoms specialybėms, kaip miškininkai, inžinieriai, agronomai, policininkai ir kiti, nebeteks konkuruoti su itin paklausiomis studijų programomis. Kitaip tariant, griežtinamas pernelyg liberalus krepšelių paskirstymas, atsiranda aiškesnis valstybės užsakymas rengti reikalingus specialistus. Kaip bus atrenkamos aukštosios mokyklos, gausiančios šį užsakymą? Atrenkamos ne aukštosios mokyklos, o išskiriamos naujos krypčių grupės siekiant užtikrinti valstybei ir darbo rinkai reikalingų specialistų rengimą. Kada bus įvestas matematikos brandos egzaminas kaip privalomas? Šis klausimas svarstomas, tačiau artimiausiais metais privalomas matematikos egzaminas neatsiras. Norint įvesti privalomą egzaminą, reikia keisti egzamino programą, o tai turi būti padaryta prieš dvejus metus iki jį laikant, kad mokiniai galėtų tinkamai pasirengti. Kodėl, Jūsų manymu, iki šiol abiturientai nesirinko tiksliųjų mokslų sričių? Rinkosi, tik ne tiek daug, kiek galbūt reikėtų. Matyt, tai lemia šių mokslų specifika, juos mokytis tiesiog sudėtingiau. "40 proc. galima nuspėti"Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis Lietuvos pramonininkai aktyviai ragino Vyriausybę imtis priemonių ir vaikus jau mokykloje pradėti orientuoti "pagal valstybės vystymosi kryptis". Ar galite šias kryptis įvardyti? Kokių specialistų valstybei reikės po 5, 10 ir 20 metų? Kas imtųsi nuspėti ir pasakyti šimtu procentų, tikriausiai nebūtų rimtai vertinamas. Tiksliai prognozuoti sunku, tačiau galima atsispirti nuo bazės, nuo to, kas šiuo metu šalyje vyksta, ir 40 proc., manau, galima nuspėti. Pagal ką? Pasižiūrėjus į pramonės įmones, kurios tvirtai įleido šaknis (maisto pramonės sektorių - pieno, mėsos perdirbimo įmones), galima numatyti, kad reikės technologų, medienos perdirbėjų, baldų, popieriaus technologų, tekstilės, metalo apdirbimo specialistų. Puikus pavyzdys - šiandien daugiau stojančiųjų į biomediciną, biotechnologijas, tai madinga specialybė. Jūs manote, kad dešimtokai nesugeba tinkamai pasirinkti? Aš manau, kad reikia valstybinio požiūrio į vaikų profiliavimą, čia turi įsitraukti ir verslo atstovai. Dabar spręsti palikta dešimtokams, o tokio amžiaus jaunuoliams įtaką labiausiai daro bendraamžiai, netgi tėvai negali padėti - dažnas emigravęs, ir vaikai linkę rinktis, kas lengviausia, kas nereikalauja pastangų. Paskui, pabaigę universitetus, neranda darbų, dalis eina mokytis iš naujo į proftechnines kolegijas. Manau, kad valstybės finansavimas, o tai reiškia - ir mano, ir jūsų pinigai, turėtų būti telkiamas maksimaliai tikslingai, kad būtų pasiekta didžiausia nauda valstybei. "Tai labai idealus noras"Klaipėdos universiteto Gamtos ir matematikos mokslų fakulteto studijų prodekanas lekt. Antanas Kontautas Kodėl mažėja moksleivių, gabių tiksliesiems mokslams? Galbūt sumažėjo juos gebančių išmokyti pedagogų? Kad stoja į tiksliųjų mokslų specialybes tikrai daug mažiau abiturientų, ir stoja ne patys geriausi, - tai faktas. Tačiau sakyti, kad mažėja tiksliesiems mokslams gabių mokinių arba kvalifikuotų pedagogų, manau, būtų neteisinga. Pažiūrėkime į tarptautinių olimpiadų rezultatus - Lietuva tikrai atrodo neblogai pasaulio kontekste, mūsų moksleiviai pelno prizines vietas. Moksleivių masė jau nėra tokia, kokia buvo, jų apskritai dabar mažiau - taigi proporciškai sumažėjo ir "tiksliukų". O jie - kaip ir apskritai labai gabūs mokiniai - niekada nesudarė daugumos. Šiaip ar taip, norinčiųjų mokytis molekulinės biologijos, medicinos šiandien yra daugiau, nei gali priimti Vilniaus universitetas ar Sveikatos mokslų universitetas. O kodėl toks inžinierių trūkumas? Ir kodėl turime tiek daug vadybininkų? Lengviau mokytis. Lengviau priima. Mokant už mokslą - net ir be jokio konkurso. Dažnas moksleivis, užuot ėjęs į proftechnikos mokyklą, verčiau susimoka ir eina į vadybą. Ar naujos Vyriausybės numatoma "valstybinio užsakymo" politika paskatins darbo rinkoje rastis trūkstamų specialistų? Manau, jog tai labai idealus noras. Noras nuspėti ateitį. Žinote, aš prisimenu pirmą kompiuterį 1992 metais ir lyginu su dabartiniais. Arba mobiliuosius telefonus. Viskas vystosi tokiais šuoliais! Kas gali prognozuoti, ko reikės po 10-20 metų? Ar dabar visus siųsime mokytis biotechnologijų? Europoje studijų universitetuose tendencijos tokios, kad einama nuo konkrečios srities prie bendresnės, toliau nuo mokslo - artyn prie praktikos. Daugumoje studijų programų trečdalį paskaitų laiko (o dažnai ir daugiau) užima praktika. Šiandieninis dešimtokas, kuris turi profiliuotis, mokysis dar dvejus metus, po to ketveri - bakalauras, dveji - magistras. Prognozuoti, ką jis veiks, kai išeis į rinką po aštuonerių metų, būtų labai drąsu. Nebent šis valstybės užsakymas būtų vykdomas klasteriniu principu, pagal bendrąsias sritis, o ne konkrečioms specialybėms. Pritarčiau, jeigu tai būtų susiję su labai konkrečiais projektais - kaip atominė elektrinė ir pan. Nesiimtumėte prognozuoti, ko ateityje tikrai reikės valstybei? Valstybei visada reikės, žiūrint į perspektyvą, duomenų mokslo, molekulinės biologijos ir genų inžinerijos specialistų, ir, savaime aišku, statybininkų, inžinierių, medikų, advokatų, teisėjų... O ekonomistų? Ir ekonomistų, žinoma, taip pat, kaip ir gerų vadybininkų. Kaip vertinate siūlymą įvesti privalomą matematikos egzaminą? Teigiamai. Nors aš pats biologas, ir, atsimenu, labai pykau, kai reikėjo laikyti matematikos egzaminą, šiandien galiu pasakyti, kad tikrai pravertė. Matematika yra toks dalykas, kuris priverčia dirbti smegenis, nesvarbu, kieno jos - mediko ar muzikanto. "Darbuotojų poreikį nustato rinka, o ne ministerijos"Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertas Emilis Ruželė Ar valstybinis reguliavimas gali paskatinti tinkamų darbuotojų atsiradimą rinkoje ir padėti išspręsti jaunimo nedarbo problemą? Atvirkščiai, toks reguliavimas tik padidintų jaunimo nedarbo problemas. Darbo rinkos poreikiai labai greitai keičiasi, todėl jokios valstybinės institucijos negali tiksliai numatyti profesijų poreikio po kelerių metų. Iš kitos pusės, ką reiškia "valstybei reikalingos specialybės"? Valstybei reikia agronomų, o vadybininkų ir finansininkų nebereikia? Valstybė - tai ne biurokratai ministerijose, o visi Lietuvos žmonės, kasdien rinkoje besikeičiantys jiems reikalingomis prekėmis ir paslaugomis. Būtent rinkoje ir išaiškėja darbuotojų poreikis, todėl būtina užtikrinti galimybę aukštosioms mokykloms organiškai reaguoti į šį poreikį ir kuo mažiau kištis. Ar toks "poreikio reguliavimas" nepažeis teisių tų jaunuolių, kurie nesirinks valstybės "globojamų" specialybių, nors jų pažymiai aukšti? Akivaizdu, jog bet koks apribojimas ar kvota pažeidžia studento laisvę rinktis, ar kalbėtume apie studijų kryptį, ar mokymo įstaigą. Finansavimas turi sekti paskui studento pasirinkimą, o ne atvirkščiai. Juk kalbame ne apie valdžios dovanojamus pinigus, o visų mūsų mokesčiais surinktas lėšas. Mokesčiais, kuriuos mokėjo ir būsimo studento tėvai, ir galbūt net jis pats. "Reikiamų specialybių" reguliavimas pažeistų ne tik studento laisvę rinktis, bet ir Konstitucijoje ginamą sąžiningos konkurencijos principą. Lietuvos pramonininkai apgailestauja, kad dešimtokams yra palikta nuspręsti "mūsų visuomenės vystymąsi". Rinkdamiesi specialybę jie esą renkasi "lengviausią kelią". Pirmiausiai tai dešimtokas ar dvyliktokas studijų kryptį renkasi tikrai ne sėdėdamas Robinzono Kruzo saloje. Jis konsultuojasi su tėvais, mokytojais ir artimaisiais - žmonėmis, kurie geriausiai žino jo stipriąsias puses, pomėgius ir galimybes. Populiariausios studijų kryptys šiuo metu yra ekonomika, teisė, medicina, politikos mokslai. Tikrai sunku suvokti, kaip šie pasirinkimai galėtų būti suprasti kaip "lengviausias kelias". Nejaugi manome, kad keli biurokratai savo kabinetuose gali geriau nuspręsti, kurios studijos yra labiau reikalingos ar tinkamos konkrečiam studentui, nei jo artima aplinka? Be abejo, problemų tikrai yra: profesinio mokymo sistema vis dar yra labai nelanksti ir netenkina darbo rinkos poreikių. Būtina suteikti galimybes verslo atstovams dalyvauti profesinio mokymo sistemoje kuo aktyviau. Jeigu sąlygos privačioms ir valstybinėms profesinėms mokykloms taptų vienodos, jeigu įmonės, ruošiančios specialistus, turėtų galimybę gauti krepšelio lėšas, situacija tikrai pagerėtų. Didesnė konkurencija būtų naudinga ir valstybinėms profesinėms mokykloms, joms tektų pasitempti ir geriau reaguoti į darbo rinkos poreikius. Ką valstybė turėtų daryti (jeigu turėtų), kad paskatintų jaunimą eiti mokytis tiksliųjų mokslų? Valstybei jaunimo skatinti tikrai nereikia, atvirkščiai, jaunimas gali paskatinti valdžią nustoti teikti papildomą finansavimą priešistoriniais metodais dirbančioms aukštosioms mokykloms, leisti lengviau steigtis naujoms mokykloms, taikyti įvairesnius mokymo metodus. Labai gaila, bet dažniausiai pati valdžia didžiuliu kiekiu reikalavimų ir formalumų sustabdo progresą ir pokyčius, todėl mažesnis kišimasis būtų pats geriausias skatinimas. "Vien už išsilavinimą darbdavys nemoka"UAB "Personalo sprendimai" Vilniaus filialo vadovė Žaneta Masiulienė Ko šiandien ieško Lietuvos darbdaviai? Kokio išsilavinimo darbuotojų jiems labiausiai reikia? Darbdaviai neieško konkretaus išsilavinimo. Darbdaviai ieško specialistų, turinčių darbo patirties ir specialių gebėjimų. Be patirties, kokie dar kriterijai yra patys svarbiausi? Kalbų mokėjimas: anglų, rusų, ir jau prašoma trečios kalbos - vokiečių. Vadovavimo įgūdžiai. Motyvacija dirbti ir užsidirbti. Dabar daug kalbama apie tai, kad trūksta techninio išsilavinimo darbuotojų. Techninis išsilavinimas - labai gerai, bet to nepakanka. Vien už tai, kad esi inžinierius, didesnės algos niekas neduos. Pats svarbiausias kriterijus, kaip minėjau, - darbo patirtis. Toliau - asmens vertybės, vadybiniai gebėjimai. Žmogus turi norėti daug dirbti ir užsidirbti pats. Žmonės vis dar bijo rizikuoti ir už savo darbo rezultatus prisiimti asmeninę atsakomybę. Ar galima konkrečiau? Tarkim, aš turiu techninį išsilavinimą, puikiai išmanau šildymo - kondicionavimo sistemų darbą. Turiu darbo patirties. Kokį atlyginimą man pasiūlys įmonė? Vien už tai, kad būnate darbe 8 valandas, darbdavys nemokės. Taip, jis prisiima dalį rizikos už darbuotoją - moka bazinį atlyginimą, bet kitą dalį rizikos teks prisiimti jums ir užsidirbti naudojantis savais gabumais ir įgūdžiais. Tarkime, 1 500 Lt bazinis plius nuo jūsų rezultatų. Ne fontanai. Jeigu turite dar ir vadovavimo patirties, galite vadovauti cechui, mokate užsienio kalbų, kad galėtumėte dirbti su keliomis rinkomis, ir dar nieko prieš važinėti į darbą, tarkime, iš Vilniaus į Ukmergę, tuomet darbą tikrai nesunkiai rasite ir už 3 ar 3,5 tūkstančio litų. Tokie žmonės tikrai ilgai darbo neieško. O kas ieško ilgai? Tie, kurie patys nežino, ko ieško. Jie net neperskaito atidžiai reikalavimų, keliamų darbo pozicijai. Jie ieško bet ko, nes nežino, ko nori, ką sugeba - neadekvačiai vertina savo galimybes, realybę, gyvena fantazijų pasaulyje. Tokie darbo ieško nuolat; kai kurie sako, kad per dieną išsiunčia apie 100 CV, todėl net nežino, pas ką atėjo į darbo pokalbį. Darbštūs, kantrūs, sumanūs žmonės darbą tikrai susiranda, ir gana greitai. Pakalbėkime apie jaunimą. Jūs minėjote, kad darbdaviai ieško patirties. Bet, sakykite, kaip jaunam specialistui jos įgyti, jeigu jo niekas nenori priimti į darbą? Ką jūs patartumėte jaunimui? Eiti dirbti į įmonę specialisto asistentu ir įgyti patirties. Eiti į žemiausią poziciją per daug nereikalaujant ir kantriai, pamažu kapstytis į viršų. Tegu įrodo, ką sugeba. Kitos išeities nėra. Dar studijuojančiam jaunimui patarčiau ne baruose "įgyti patirties," o įmonėse, kurios susijusios su jų būsimu darbu. Jei jūs savo CV, eilutėje "darbo patirtis", rašote "darbas soliariume", darbdavys to neužskaitys kaip darbo patirties. Dar patarčiau turėti daug kantrybės. Darbdaviams nepatinka, jeigu jaunas žmogus tris kartus per metus yra pakeitęs darbą - toks faktas CV nepuošia, atvirkščiai - rodo, kad esate silpna asmenybė. Išdirbkite vienoje vietoje bent metus. O kokie yra darbo ieškančio jaunimo lūkesčiai? Pagal kokius kriterijus jie renkasi? Tarptautinė įmonė, geras atlyginimas, automobilis ir laisvas darbo grafikas. Beje, daugelis nori būti vadovais. Į abstraktaus "padalinio vadovo" poziciją labai greitai gauname arti tūkstančio CV. Kodėl nori į tarptautinę įmonę? Nes ten, manoma, kitos galimybės, kitokie vadovavimo principai, daugiau pagarbos darbuotojui, aiški struktūra, apibrėžtos darbo funkcijos ir pan. Prašom paaiškinti tokį fenomeną. Pagal Darbo biržos statistiką, teisės, ekonomikos, vadybos absolventai sudaro didžiausią jaunų bedarbių būrį. Tačiau ta pati Darbo birža skelbia, kad šiandien paklausios profesijos - pardavimo vadybininkas, administratorius, teisininkas... Tai rodo, kad yra ir poreikis, ir pasiūla. Tačiau pasiūlos kokybė - prasta. Vadybininkų priruošta tikrai labai daug, įvairiausiuose pseudouniversitetuose, iš kurių išėjęs žmogus sugeba viename CV lape padaryti 11 rašybos klaidų. Kaip minėjau, vien tik dėl specialybės pavadinimo į darbą niekas nepriima, reikia daug daugiau. KOMENTARAIProf. habil. dr. Vytautas Balevičius, Vilniaus universiteto Fizikos katedros dekanas: "Nežinau priežasčių, kodėl mažėja "tiksliukų", tai, matyt, visuomenės problema, ir ne tik Lietuvos - ji aktuali visoje Europoje. Štai neseniai kolegos iš Vokietijos mums sakė - "Duokit specialistų!" Mūsų Fizikos katedra ketverius pastaruosius metus priima 200 pirmakursių, apie 10-20 proc. iškrenta, visi kiti sėkmingai baigia. Tai toks optimumas, daugiau ir neparuoštume. Mūsų tikslas - kokybiškų fizikos studijų organizavimas. Ir taip pas mus sustoja tik patys geriausi. Ne, nuo pirmo kurso darbdaviai neišgraibsto, bet jau bakalaurai tai jau tikrai visi turi darbus. Įvairios technologijų kompanijos paima, telekomunikacijų, kompiuterių, lazerinės kompanijos, su Visagino elektrine bendradarbiaujame, Valstybinio mokslinių tyrimų instituto Fizinių ir technologijos mokslų centru..." Adomas, Vilniaus universiteto III kurso studentas, studijuoja branduolinę fiziką: "Kodėl mažai moksleivių renkasi tiksliuosius mokslus? Todėl, kad sunku mokytis. Kodėl rinkausi aš? Dėl perspektyvų. Žinojau, kad kurį laiką bus sunku, bet paskui neturėsiu vargo dėl darbo - mažesnė konkurencija rinkoje. Ne, aš pats darbo dar nesidairiau, bet kai kurie mano mokslo draugai dirba jau nuo pirmo kurso." Gintarė, 33 m. verslo vadybininkė: "Prieš 15 m. su pagyrimu baigiau vidurinę mokyklą, įstojau į Kauno technologijos universitetą, inžinerinės informatikos specialybę, mečiau ir po metų pradėjau verslo administravimo ir vadybos studijas Klaipėdos universitete, įgijau magistro laipsnį, dabar dirbu choreografe privačiame versle. Manau, kad 17-18 metų žmogui rinktis specialybę nėra paprasta. Labai svarbu, kad tėvai dalyvautų tuose sprendimuose. Ir kad jų geri norai atitiktų vaiko galimybes. Aš vidurinėje mokykloje mokiausi puikiai, man sekėsi ir tikslieji mokslai, dalyvaudavau fizikos olimpiadose, ir tėvai labai norėjo, kad toliau studijuočiau tiksliuosius mokslus, nes tai perspektyvu. Jie, žinoma, buvo teisūs dėl perspektyvų, bet aš informatiką mečiau, nes tada universitete patyriau šoką: tie mokslai buvo tikrai ne man. Pasielgiau pagal save: baigiau vadybą, ir ji man šiandien labai praverčia. Tai labai platus mokslas, pritaikomas daugelyje sričių. Šios žinios ir choreografija, kuri kaip pomėgis mane lydėjo nuo vaikystės, šiandien yra mano gyvenimo pagrindas ir pragyvenimo šaltinis." Aistė, 17 m., vienuoliktokė, apsisprendusi studijuoti ekonomiką: "Taip, aš nuolat girdžiu ir skaitau, kad ekonomistai yra darbo biržos klientų gretose. Taip pat skaičiau, kad pagal naują tvarką į nemokamą vietą studijuoti ekonomikos man įstoti bus sunkiau. Tačiau tai mano pasirinkimo nekeičia. Todėl, kad ne pagal tai renkuosi specialybę, o pagal savo polinkius ir sugebėjimus. Ir, žinoma, stebėdama, kas vyksta aplinkui, įsiklausydama į artimų žmonių patarimus. Galbūt nemokama vieta bus išeitis tiems, kurie negali rinktis pagal savo polinkius dėl finansinių problemų. Mano pažymiai yra aukšti iš visų dalykų, ir aš tikrai ne iš tų, kurie ieško lengvo kelio, tiesiog techniniai mokslai manęs nedomina. Manau, kad būdama stipri ekonomistė rasiu savo nišą darbo rinkoje. Turiu prieš akis ir pavyzdį - mano sesuo baigė ekonomiką gal prieš septynerius metus ir labai greitai rado gerą darbą, iki šiol yra patenkinta. Manau, labai daug priklauso nuo žmogaus asmeninių savybių ir nusiteikimo." |