VU rektorius: studijuoti universitete ne kiekvienam Dievo duota - valstybei reikia ir santechnikų, ir vairuotojų

– Ką reiškia vadovauti didžiausiam ir seniausiam šalies universitetui? Kaip atrodo Jūsų darbo diena?

– Dienotvarkė tikrai apkrauta ir įtempta. Tapus laikinuoju rektoriumi, dienotvarkę teko pakeisti – į darbą atvykstu prieš septynias ryto, čia dažniausiai būnu iki penkių, kartais iki šešių ar septynių. Vis dar turiu doktorantų, su jais pirmadienio vakarais rengiame seminarą, tad namo grįžtu apie dešimtą. Darbas nelengvas – universitete apie 4800 darbuotojų, 22 tūkst. studentų, beveik 1000 doktorantų, o kur dar rezidentai.

– Kiek ketinate laikinai vadovauti? Kada galime tikėtis nuolatinio rektoriaus? Ar sieksite nuolat vadovauti VU?

– Manau, kad universitetui, kaip ir bet kuriai kitai stipriai, galingai mokslo institucijai, laikinumas nėra gerai. Mano noras – kad kuo greičiau taryba ar senatas išrinktų nuolatinį rektorių. Optimistiškai manau, kad tai atsitiks pavasario sesijoje, tačiau pagal pesimistinį scenarijų gali tekti luktelėti ilgiau. Jei tai priklausytų tik nuo mūsų, rinkimai būtų seniai įvykę. Tai priklauso nuo Seimo, o ten daug problemų – universiteto statutas nėra prioritetas.

Kadangi jau esu įbridęs į tą upę – kandidatuosiu. Tačiau manau, kad bus daug kitų puikių kandidatų, bet kokį VU bendruomenės sprendimą sveikinsiu ir jam pritarsiu.

– VU siekia išlaikyti išskirtinumą ir Seimui savo statutą teikia tvirtinti įstatymu. Mokslo ir studijų įstatymas nurodo aukštųjų universitetų statutus priimti Seimo nutarimu. Kodėl to siekiate?

– VU turi statutą nuo 1990 m. Statutas priimtas, kai dar Lietuvoje nebuvo Aukštojo mokslo įstatymo. Istoriškai susiklostė, kad VU vidinis gyvenimas buvo reguliuojamas įstatymu. Atsakant oponentams galima pasakyti, kad įstatymas išskirtinumo universitetui nesuteikia – nei finansavimas, nei studentų priėmimas, nei visi kiti dalykai nesikeičia. Vienintelis išskirtinumas – kad VU ir šiandien savo statutą tebeturi įstatymu, o kiti kiti universitetai – nutarimu.

Turint omenyje tai, kad VU didžiausia mokslo ir studijų institucija Lietuvoje, teikianti daugiau kaip trečdalį visos Lietuvos mokslo produkcijos, atsižvelgiant į tradicijas, universiteto bendruomenė nemato, kodėl statusą reikėtų pažeminti. Todėl universiteto bendruomenė ir toliau reikalauja turėti įstatymu patvirtintą statutą.

– Nepritariantys VU užsispyrimui tai vadina išskirtinumo siekimu. Gal išskirtinumo reikia siekti mokslo ir studijų rezultatų kokybe?

– Tai ir parodo kokybę. Paprastas pavyzdys: kasmet rengiamas geriausių disertacijų konkursas. Šįmet finale rungėsi 9 disertacijos, iš kurių 8 parengtos VU, 1 – Vytauto Didžiojo universitete. 

Šįmet iš 6 Nacionalinių mokslo premijų 4 atiteko VU mokslininkams. VU kaip buvo, tikiuosi ir toliau bus pagrindinė mokslo įstaiga ir lyderis Lietuvoje.

– Pasauliniame universitetų reitinge „2012/13 QS World University Rankings“ VU užima 501-550 vietą. Kaip vertinate tokį pasiekimą?

– Klausimas sudėtingas, nes reitingų yra įvairiausių – pradedant nacionaliniu „Veido“ žurnalo, baigiant tarptautiniais. Žinoma, VU reitinguose stovi aukščiausiai, ir mes tuo didžiuojamės. Tai ne riba – vykdant slėnių projektus, telkiant mokslinę įrangą, manau, įvyks kokybinis šuolis ir VU tarptautiniuose reitinguose pakils.

Viską lemia paprasti dalykai. Paimkime reitinguojamus universitetus ir pažiūrėkime, kiek juose skiriama lėšų vienam studentui. Mes Europoje pagal šį rodiklį esame prie paskutiniųjų. Tarp universitetų komunistinės lygiavos nėra ir nebus – po keletą nacionalinių universitetų yra išskirtiniai. Jeigu norime turėti gerą universitetą, į jį reikia investuoti pinigus. Jeigu aukštai reitinguose stovinčių Kembridžo, Oksfordo universitetų vienas studentas per metus finansuojamas 50 tūkst. eurų, Amsterdamo Laisvojo universiteto studentas – 28 tūkst., Paryžiaus – 5000 eurų, tai pas mus socialinių, humanitarinių mokslų studentai finansuojami 4000 Lt.

Galime diskutuoti, ar tai, ką gauname, išnaudojame efektyviai. Aš manau, kad net ir su tokiu finansavimu mokslininkai pasiekia labai puikių rezultatų ir matomi pasaulyje. Net ir su kukliu finansavimu mūsų universitetas pasauliniame kontekste atrodo neblogai.

Reikia turėti omenyje, kad pasaulyje yra apie 12 tūkst. universitetų. Pakliūti į 501 ar 550 vietą – pakliūti tarp 5 proc. geriausiųjų. Ir tai, kad ten esame matomi ir pakliūname, jau yra didžiulis laimėjimas.

– VU buvo pirmasis ir išliko vienas iš nedaugelio universitetų, kurie taiko kartelę – priimdami atsijoja tam tikro lygio nepasiekusius stojančiuosius. Kodėl ėmėtės tokios praktikos?

– Mūsų tikslas – surinkti geriausius, motyvuočiausius, gabiausius, gudriausius vaikus. Pasakysiu gal eretišką mintį, bet ne visi būtinai turi turėti aukštojo mokslo diplomą. Valstybei ir kiekvienam gyventojui reikia ir santechniko, ir vairuotojo, ir būrio kitų specialistų. Tačiau mokytis universitete tikrai ne kiekvienam Dievo duota. Jeigu apie universitetą galvojame kaip apie rimtą mokslo įstaigą, turime atrinkti pačius geriausius. Todėl ir buvo įvestas šis kriterijus – 50 proc. nuo galimo maksimalaus konkursinio balo. Nepasiekus šio rodiklio, nei į valstybės finansuojamą, nei į mokamą vietą nepriimame.

– Šiuo klausimu Jūsų kolegos iš Mykolo Romerio universiteto turi kitą nuomonę – esą visi turi teisę pabandyti studijuoti universitete.

– Jeigu taip, tai jie gali bandyti MRU. Tačiau VU senatas tą yra priėmęs ir liksime prie šios nuostatos.

– Kokie pirmakursiai šiandien ateina iš mokyklos? Profesoriai dažnai skundžiasi ne tik krintančiu raštingumu, bet ir esą vis silpnesnėmis studentų žiniomis...

– Jaunimas tikrai nekvailėja, net ir protingėja – jaunuolis šiandien turi ir kompiuterį, ir išmanųjį telefoną, jam visa pasaulio informacija po kojomis. Mes susiduriame su XXI amžiaus karta, kurią galima pavadinti Vikipedijos, interneto ar google karta. Ši karta į gyvenimą jau žiūri truputį kitaip. Jų intelektas, protas guvus. Manyčiau, problema su viduriniu mokslu. 

Mokykla nesuteikia ir nesugeba suteikti pakankamai žinių – tiek, kiek suteikdavo anksčiau. Po įvykusio mokyklos humanizavimo, deja, dingo žinios – ateina blogiau paruošti vaikai. Blogiau paruošti ne tik raštingumo prasme, bet prasčiau moka ir matematiką, fiziką, chemiją, kitus dalykus.

Yra išskirtinės gimnazijos, tokios kaip Vilniaus licėjus ar KTU gimnazija. Tačiau pažiūrėkime, ko ten mokomi vaikai – jie iš tautinės mokyklos vadovėlių praktiškai nesimoko. Jie rimtai mokosi. Aišku, bepigu tai sakyti, nes į minėtas gimnazijas atrenkami geriausi. Tačiau, mano supratimu, visi, baigiantys vidurinę mokyklą, turi turėti tam tikrą bazinį žinių lygį.

Yra dar viena blogybė – profiliavimas. Tai didžiausia padaryta kvailystė. Ar dešimtoje klasėje vaikas žino, ko gali norėti? Jei vaikas vėliau persigalvoja ir vietoje, pavyzdžiui, botanikos, nori rinktis filologiją, užkerta pats sau kelią – nesimokė kai kurių dalykų ir nebegali ten stoti. Aš už tai, kad visi po vidurinės baigimo laikytų vienodus egzaminus, o paskui jau spręstų, ką studijuos.

– Užsiminėte apie bazinį lygį, kurį turi pasiekti baigiantieji mokyklas. Ar egzaminai nepasiekusiųjų šio lygio neatsijoja?

– Didelis klausimas, ar egzaminų vertinimas objektyvus. Jei visi parašo blogai, vis tiek, tarkime, 20 proc. gauna aukščiausius balus. Bet ar tai atspindi tikrąjį žinių lygį? Kita problema su lietuvių kalba. Raštingumas, deja, blogėja. Reikia keisti mokymą, mokymo programas. Mokykla į tai turi rimtai reaguoti.

– Tačiau ar nėra taip, kad jaunus žmones mėtote kaip karštą bulvę – universitetai priekaištauja mokykloms, šios atkirstų, kad būtent universitetuose vaikai degraduoja. Juk universitetų įvaizdis šalyje prastesnis nei bendrojo lavinimo mokyklų.

– Žinoma, mokytojų darbas labai nelengvas. Galiu pateikti vieną pavyzdį – senato komisijoje diskutavome dėl užsienio kalbų mokymo. Viena Europos Sąjungos direktyvų numato, kad vidurinę baigęs žmogus turi mokėti dvi užsienio kalbas. Universitete atliekant testus paaiškėja, kad daug pirmakursių minimalaus lygio nepasiekia, todėl universitete juos dar turime mokyti užsienio kalbos.

Kyla klausimas, ar universitetas yra 13-14-ta vidurinės mokyklos klasė, kuriose reikia lopyti vidurinės mokyklos spragas, ar universitetas aukštoji mokykla, kurioje studentai studijuoja pasirinktą specialybę. Vidurinės mokyklos kursas universitete man sunkiai suprantamas. Pašaržuosiu: tai gal uždarykime visas vidurines, iškart vaikus priimkime į universitetus ir pradėkime nuo pradžių mokyti. Baigę 16 klasių, jie gaus bakalauro diplomus.

– Universitetai dažnai nenori būti traktuojami kaip paslaugas teikiančios įmonės ir aiškina, kad aukštajame moksle negalioja rinkos dėsniai. Kokios pozicijos šiuo klausimu laikotės Jūs?

– Universitetas nėra diplomų spausdinimo įstaiga. Pagrindinė universiteto misija – kurti ir skleisti žinias. Kurti žinias reiškia mokslą, skleisti žinias – per absolventus, kurie, gavę žinių, išeina į platų pasaulį. Žinoma, rinka daug ką reguliuoja ir universitetai turi reaguoti į rinkos pokyčius, keistis.

Bet visuomet pateikiu pavyzdį, kurį išgirdau doktorantūros konferencijoje Prancūzijoje. Ten žmogus, baigęs, tarkime, viduramžių poezijos doktorantūrą, įdarbinamas skyriaus vadu draudimo kompanijoje. Tos įmonės vado klausėme, kodėl priima žmogų, kuris apie draudimą nelabai ką žino, juoba jo išsilavinimas su tuo irgi nieko bendro neturi.

Atsakymas buvo paprastas – ima daktarus, nes tai žmonės, išmokyti mąstyti. Jie vienu metu gali priimti daug informacijos, iš jos atrinkti svarbiausią ir padaryti teisingas išvadas. Štai ir Fizikos fakulteto absolventų diskusijoje išgirdome – svarbiausia, kad fakultete išmokė galvoti. Žmogus, kuris moka galvoti ir turi bendrą išsilavinimo lygį, ne tik susiras darbą – jis gali ir susikurti darbo vietą.

Universiteto misija – leisti galvotus žmones. Apie rinką reikia galvoti, tačiau nereikia dirbti tik jai. Mąstančių žmonių reikia.

Universitetas nėra mokykla, į kurią ateini, čia moko, užduoda namų darbų, išeini. Universitetas tik sudaro galimybes paimti žinias – duodame biblioteką, dėstytojus, paskaitas, laboratorijas. Tačiau reikia to norėti – jei žiūrėsi valdiškai, sieksi tik „praplaukti“, tai nebus studijos.