Nauja studentų karta: Kuba jiems yra miestas, o Juodoji jūra tyvuliuoja šalia Lietuvos

Apie tai, kad moksleivių lygis kasmet vis krenta, dėmesį yra atkreipęs Vilniaus licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius. Jis ne kartą yra sakęs, kad bendras abiturientų lygis – grėsmė visai šaliai.

Prieš keletą metų tuometinis Vilniaus universiteto (VU) rektorius Benediktas Juodka neišlaikė ir rėžė: „į universitetus įstoja dundukai“. Dėl šių žodžių jis vėliau studentų atsiprašinėjo. Dabar universitetai, kovojantys dėl kiekvieno studento ir jų atsinešto lito, kritikuoti ugdytinių nelinkę ir situacijos nedramatizuoja. Dėstytojai savo nuomonę dažniausiai išrėžia neoficialiuose pokalbiuose.

Įstojimą į universitetą palaikė 8-tu pasaulio stebuklu

„Jie nemoka tokių dalykų, kurie būtini bendram išsilavinimui – pavyzdžiui, geografijos žinios. Kuba jiems yra miestas, Juodoji jūra yra prie Lietuvos. Jokiu būdu nesakau, kad visi tokie, bet keista: jeigu įstojai į universitetą, atsiprašau, kažkokį lygį turi turėti. Niekas neprašo žinoti neįmanomų dalykų, bet tai, ko mokeisi mokykloje“, – rėžia Vilniaus universitete dėstanti Laura (vardas pakeistas).

Kubą miestu laikantys studentai dėstytojai yra teisinęsi, kad geografija baigėsi 10-oje klasėje. Filologams dėstanti moteris stebisi, kad dalis būsimų filologų nežino, kas yra prieveiksmis: pateikia pavyzdį „kad“. „Tokiais atvejais nebetęsiu temos – einu prie kito žmogaus, nes jei prie kiekvieno tokio stovėsi, neišmoks nei tie, kurie atėjo su intencija mokytis“, – aiškina dėstytoja.

Jos tvirtinimu, prieš keletą metų situacija buvo kitokia. „Ir kolegoms, su kuriais šneku, atrodo, kad kuo toliau, tuo blogiau. Priėjome išvados, kad jiems reikia diplomo ir viskas. Labai trūksta motyvacijos. Suprantu, kad galėjo papulti ne į tą specialybę, bet jei jau įstojai, malonėk parodyti, kad nori kažką išmokti“, – kalbėjo Laura.

Kada studentai glumina išsilavinimo spragomis, dėstytojai ir keista, ir nejuokinga, ir kyla klausimų, kodėl taip vyksta. „Kartą studentei pasakiau – „jūsų įstojimas – aštuntas pasaulio stebuklas“. Kažkur internete skaičiau atvejį, kai po neišlaikyto egzamino dėstytojas prie darbo prikabino paraišką dirbti greitojo maisto restorane – taip siūlė palengvinti gyvenimą sau ir aplinkiniams“, – sakė dėstytoja. Ji pastebi, kad kartais glumina ir tie, kurie į universitetą įstoja su pakankamai neblogais balais.

Dėstytojas: didžioji dalis – abejinga pilkuma

„Negalėčiau pasakyti, kad kasmet vis blogyn ir blogyn, bet tam tikra tendencija vis tiek matyti – ir raštingumo gerokai mažiau, ir bendrų žinių“, – teigia VU kalbas dėstantis Petras (tikras vardas ir pavardė redakcijai žinomi). Dar liūdnesnė situacija jam pasirodė dėstytojaujant Mykolo Romerio universitete (MRU).

„Kai dirbau MRU, buvo visiškas košmaras. Kas ten per studentai! Toks vaizdas, kad jie mokyklos nebaigę, atrodo, kad aštuntokus būtų atsiuntę. Be jokio supratimo apskritai. Kita vertus, studentai nevienodi – girdėjau, kad MRU neblogi teisininkai, o aš susidūriau su būsimais MRU filosofais, kurių negali lyginti su VU filosofais“, – kalbėjo dėstytojas.

Svarstydamas, kas lemia tokią situaciją, Petras pasitelkia Šveicarijos pavyzdį. Čia visas mokslas mokamas ir jį renkasi labai motyvuoti studentai. Nepasiturintiems numatyti kompensaciniai mechanizmai – jie gauna nuolaidų mokesčių forma. „Man atrodo, kad tai, kas nemokama – nevertinama. Tai didelė bėda. Didžiąja dalimi studentų motyvacija labai nekokia, motyvuotų, gabių, nusiteikusių dirbti ir žinančių, ko į universitetą atėjo, labai nedaug – grupėje kokių 10-15 proc. Didžioji dalis – abejinga pilkuma, kuri, jei prispausi, iš reikalo padarys. Yra ir tokių, kurie visiškai „dėję“, – dėstė Petras.

L. Donskis: negalima priimti mažaraščo vien todėl, kad jis susimokėjo

Kokie šiandieniniai studentai Lietuvoje ir visame pasaulyje, klausta Europos Parlamento nario, vizituojančio Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus L. Donskio.

– Kokie Jums atrodo šiuolaikiniai studentai? Ką manyti, jei aukštosios mokyklos studentas nežino, kas yra prieveiksmis ar Kubą laiko miestu?

– Priežasčių daug. Būdamas profesorius, įvairiose šalyse mačiau daug dalykų. Anksčiau svyravimai buvo labiau būdingi JAV, nes ypatingai gerų privačių mokyklų ne tiek jau ir daug, tuo metu gerų koledžų, universitetų JAV pakankamai ir į juos patenka nevienodo lygio žmonės. Čia nekalbu apie geriausius universitetus, kuriuos paprastai renkasi labai aukšto lygio jaunimas.

Tuos svyravimus pats patyriau profesoriaudamas JAV – vieni labai aukšto lygio studentai, o kitų gramatikos ir stiliaus klaidas reikia taisyti jų atsiskaitymo darbuose, parašytoje eseistikoje. Maniau, kad Lietuva yra daug labiau privilegijuotoje padėtyje – man atrodė, kad Lietuva – masinio raštingumo šalis. Pasirodo, tai buvo pasenusios naujienos.

Šiuo metu susiduriame su situacija, kada švietimo sistemoje dideli kontrastai. Lietuvoje yra iš principo neblogas raštingumo lygis, bet atsirado labai dideli svyravimai tarp mokyklų. Šiandien niekaip neįmanoma lyginti mokinių, tarkime, baigusių Vilniaus licėjų, Kauno technologijos universiteto gimnaziją ar dar kurią kitą ypatingą mokyklą su eilinių mokyklų mokiniais. Tarp jų yra labai gerų mokinių, bet tuo pat metu yra vidutinio mokinio lygis, kuris stipriai nusileidžia elitinių, geriausių mokyklų, gimnazijų moksleiviams. Tai viena priežasčių, dėl ko yra svyravimų.

– Tai laikote ne mokinių, o švietimo problema?

– Taip, tai ne vien tik mokinių problema. Tai ir didelė mūsų švietimo sistemos problema – akcentai sudėlioti taip, kad žmonės atsiskaitinėtų daugiau pildydami schemas ir nurodydami teisingus atsakymus, bet ne rašydami ir ne mąstydami. Tas automatizmas, prie kurio privedė keistos tendencijos švietimo sistemoje, atėmė iš mokinių daugeliu atveju sugebėjimą konstruoti rišlų pasakojimą, sugebėjimą konstruoti gerą tekstą, turintį labai aiškią fabulą, siužetą. Aš manau, kad iš aukštųjų studentų visiškai nereikalaujama tiesiog žinoti, kas yra gera akademinė proza, kad jie, tarkime, mokėtų rašyti gerą esė. Manau, tai mūsų švietimo sistemos spragos: nereikalaujame tų dalykų, juos esame apleidę.

Akademinio rašymo meno nemokome net jaunųjų mokslininkų, tad ką kalbėti apie iš mokyklų atėjusius pirmakursius.

Pridurkime ir faktą, jog jaučiame, kad talentingiausius mokinius, jaunimą nusiurbia Jungtinė Karalystė, Vokietija ir panašiai. Nenoriu pasakyti, kad Lietuvoje nelieka talentingų jaunų žmonių ir nėra puikių studentų – jų yra, pats susiduriu su labai šviesiais žmonėmis. Bet tai, kad vis daugiau pačių geriausiųjų išvažiuoja į kitas Europos Sąjungos valstybes, visiškai akivaizdu.

Manau, mes ir netinkamai egzaminuojame. Mūsų egzaminavimo tvarka nekūrybinga, neskatinanti kūrybingumo, individualaus mąstymo. Tai baigiasi tuo, kad žmogus ilgesnės atkarpos rišliai nebeparašo. Orientacijos visiškai kitokios – reikia iš A, B, C nurodyti teisingą variantą.

– Tačiau ar patys universitetai neturėtų prisiimti atsakomybės už tai, ką priima? Dalis silpnų studentų įstoja į valstybės finansuojamas vietas, o kur dar mokamos vietos, kur praktiškai patenka bet kuris norintis…

– Taip, jūs teisus. Šiuo metu stojimo tvarka tokia, kad studentus žūt būt reikia susimedžioti. Jeigu yra katastrofiškai nuleidžiama reikalavimų kartelė, jeigu kai kur priimama vos ne bet kas, vien tam, kad būtų tam tikras skaičius, tai, atleiskite, ko mes stebimės. Kažkada buvo laikai, kai įstojimas į aukštąją mokyklą, apskritai studijos buvo laikomos ne žmogaus teise, bet privilegija: tu turėjai šito nusipelnyti savo darbu, talentu. Manau, turėtume grįžti prie seniai pamiršto požiūrio į aukštąjį mokslą – tai nėra savaime aiškus dalykas. Jis, atleiskite, nėra nei privalomas, nei turėtų būti laikomas savaime suprantamu. Norint įstoti į aukštąją mokyklą, reikia mokytis, stengtis ir, atleiskite, negalima priimti mažaraščio žmogaus vien todėl, kad jis susimokėjo. Tokiu būdu mes diskredituojame universitetus.

– Kas dėl to patiria didžiausią žalą? Viena vertus, devalvuojame aukštąjį mokslą, kita vertus, ir tie silpni studentai gaus diplomus ir galės užimti darbo vietas.

– Galiu pastebėti vieną dalyką – aukštosiose mokyklose vis dėlto reikia sugebėti išlaikyti tam tikrą standartą ir nepriimti bet ko. Net jei ateina nelengvi laikai, net jeigu reikia lopyti finansines spragas. Vis dėlto negalima priimti bet ko, manau, tai – universitetų savigarbos reikalas.

Manau, Lietuvoje tarp universitetų skatinama konkurencija iki šiol yra padėta ant ydingų pamatų. Konkuruoti reikia ne tuo, kiek tu priimi studentų – taip galima prieiti prie to, kad žmonės pradės pirkti teisę studijuoti. Ir taip studijos įgyja vis daugiau klaustukų – atsiradus internetinei edukacijai, kada yra galimybės studijuoti nuotoliniu būdu. Šiuo metu turime iš naujo žvilgtelėti į universitetą, jo galimybes ir dar kartą pagalvoti, kas studijuoja bei kaip ir ko patys universitetai moko.

Manau, smuktelėjo visi – nebūna, kad smukteli tik studentai, o aukštumoje lieka profesoriai. Paprastai smuktelėjimas būna bendras. Jeigu įvyks kilstelėjimas – labai noriu tikėti, kad įvyks – šį kilimą pajus abi pusės.