„Artėja apokalipsė. Miestuose gali trūkti dujų, o degalinėse – benzino. Tokia yra 2025 m. realybė“

Artėja apokalipsė. Ar „Gazprom“ nutemps visą Rusiją į dugną? Rusija gali neišgyventi šios nelaimės.

Nuomonės autorius Rusijos finansų analitikas, ekonomikos mokslų daktaras Igoris Lipšicas

Rusijos miestuose gali trūkti dujų, o degalinėse – benzino. Skamba absurdiškai? Tokia yra 2025 m. Putino Rusijos realybė. „Gazprom“ patiria tokių nuostolių, kad gali neužtekti pinigų apmokėti savo sąskaitas. Buvusį Rusijos maitintoją valdžia turės gelbėti valstybės iždo lėšomis. Bėda ta, kad iki šiol daugiausiai į biudžetą prisidėjo naftos ir dujų pramonė. Finansų ministerija rusus ramina pateikdama išgalvotus skaičiavimus, tačiau kūrybiška apskaita negali būti praktikuojama amžinai. Situacija tapo tokia sudėtinga, kad pagaliau teks nukirsti ekonominį Gordijaus mazgą. Kad ir ką tai reikštų.

Antrą mėnesį iš eilės Rusija fiksavo biudžeto pajamų iš naftos ir dujų pramonės mažėjimą. Finansų ministras Antonas Siluanovas vis dėlto ramina: rasime pinigų, parduosime juanius iš Nacionalinio gerovės fondo, pasiskolinsime... Savo ruožtu ekonomistas Vladimiras Klimanovas, Rusijos Nacionalinio ūkio ir viešojo administravimo akademijos Regioninės politikos centro direktorius, tvirtina, kad pajamos iš naftos ir dujų komplekso tesudaro 27 proc. visų biudžeto pajamų, tad išgyvensime.

Pagalvokime apie tai. Naftos pramonė ne tik moka pinigus į biudžetą, bet ir iš jo išima. Viskas dėl vadinamojo amortizatoriaus. Juo siekiama, kad degalų kainos Rusijoje per daug neaugtų, kad naftos kompanijos neeksportuotų visos naftos, siekdamos maksimaliai padidinti pelną. Jei degalai brangesni užsienyje, vyriausybė skatina naftos įmones parduoti juos šalies viduje, mokėdama kompensacijas skirtumui tarp vidaus ir užsienio kainų padengti. Tai pašalina trūkumo galimybę.

Tai reiškia, kad per naftos ir dujų pramonės amortizatorių biudžetas pumpuoja milžiniškus pinigus – apie 800 milijardų rublių (apie 8,5 mlrd. eurų). Kyla klausimas: iš kur ji gauna tokias sumas?

Juk tai tie patys pinigai, kuriuos biudžetas gauna kaip pajamas iš naftos ir dujų pardavimo.

Finansų ministerijos magiški triukai

Tačiau, kai dėl pasaulinės naftos rinkos tendencijų mažėja pajamos iš naftos ir dujų, gali susidaryti situacija, kai pinigų amortizatoriui nebelieka. Kažkas pasakys, kad tai nieko baisaus, nes jei Rusijos kainos bus didesnės už užsienio kainas, nereikės skirti lėšų amortizatoriui, tai vis tiek bus naudinga biudžetui.

Tačiau tai nėra taip paprasta. Kai kalbame apie Rusijos pajamas iš naftos ir dujų, susiduriame su tam tikru iškraipymu – tai nėra tas pats, kas kalbėti apie Rusijos biudžeto pajamas iš naftos ir dujų komplekso. Tiesioginės pajamos iš naftos ir dujų į federalinį biudžetą yra tik dalis naudos, kurią šaliai atneša Rusijos naftos ir dujų kompleksas. Pagal Finansų ministerijos terminologiją, „naftos ir dujų pajamos“ yra tik dviejų rūšių mokėjimai, susiję su naftos ir dujų komplekso funkcionavimu. Pirmasis yra naudingųjų iškasenų gavybos mokestis. Antroji mokėjimo rūšis – iš eksporto pajamų surinkti muitai.

Tačiau šis formalus požiūris neatsižvelgia, pavyzdžiui, į naftos kompanijų pelno mokestį. Neatsižvelgiama į tai, kad jų darbuotojų atlyginimai yra apmokestinami gyventojų pajamų mokesčiu. Taip pat nepaisoma daugybė kitų dalykų. Be to, PVM apmokestinamas visas su daug sutarčių turinčia naftos ir dujų pramone susijusių produktų asortimentas – šios pajamos taip pat vaidina svarbų vaidmenį.

Trumpai tariant, kai pradedame skaičiuoti, kiek naftos ir dujų kompleksas prisideda prie Rusijos biudžeto ar BVP, rezultatas yra gerokai didesnis nei 27 proc. Šis skaičius yra nesąmonė, žaidžiama Finansų ministerijos sąlygomis. Remiantis Andrejaus Movchano paskelbtu Carnegie fondo tyrimu, iš tikrųjų daugiau nei 60 procentų visų biudžeto pajamų ir maždaug 67 procentus Rusijos BVP sudaro naftos ir dujų pramonė.

Svarbu ne tik tai, kad tiesiog sumažės pajamos, kurias gauna biudžetas, o tai, kad galime patekti į naftos ir dujų komplekso, kaip pagrindinio Rusijos maitintojo, vaidmens krizę. Pažymėtina, kad „Gazprom“ jau dabar yra nuostolingas, 2024 m. jis patyrė 1 trilijoną rublių (apie 105,5 mlrd. eurų) nuostolį. 2025 m. pirmą kartą susiklostys situacija, kai realiai reikės subsidijuoti „Gazprom“ iš biudžeto. Jo veiklos pajamos bus mažesnės už išlaidas! Paprasčiau tariant, „Gazprom“ savo sąskaitose neturės pinigų einamosioms išlaidoms padengti. Jam neužteks pinigų sumokėti už naudojamą elektrą. O jei nemokės, jam atjungs elektrą – įsivaizduokite šią beprotišką situaciją.

Visa tai reikš, kad „Gazprom“ negalės tiekti dujų į miestus. Suprantu, kad tai yra šiek tiek apokaliptinės vizijos, bet mes gyvename apokaliptiniame pasaulyje. Ką aš galiu dėl to padaryti?

„Gazprom“ taps valstybės malonės elgeta

Juokinga, kad naftos kainoms esant tokioms žemoms, kokios yra dabar, ne tik pradeda mažėti biudžeto pajamos, bet ir naftos ir dujų kompleksas iš gyvybiškai svarbios ekonomikos dalies virsta nepelninga ir gresia nutraukti veiklą. O tai jau katastrofos šmėkla: nei dujų miestuose, nei benzino degalinėse.

Valstybė turės skubiai subsidijuoti šias pramonės šakas. Vietoj naudos iš naftos ir dujų komplekso, kaip visi yra įpratę, jis turės būti subsidijuojamas! Štai kodėl „Gazprom“ generalinis direktorius Aleksejus Milleris taip sunkiai stengiasi gauti leidimą kelti vidaus dujų kainas kada tik nori ir kiek nori. Ir galbūt dabar jam pasiseks.

Tačiau yra precedentas: Rusijos geležinkeliai. Dabar jie gali savarankiškai indeksuoti tarifus „atsižvelgdami į savo vidinių kaštų augimą“. Ir „Gazprom“ gali pasakyti: jei Rusijos geležinkeliai gali indeksuoti pagal vidaus sąnaudų augimą, tai mes turime sugebėti padaryti tą patį. Taip, turėsime kelti dujų tarifus pramonės vartotojams, taigi ir Rusijos gyventojams. Priešingu atveju „Gazprom“ sakys, kad mes neišgyvensime!

Panaši situacija yra susijusioje pramonės šakoje – energetikoje. Nelaimė artėja ir ten. Energetikos įmonės jau dabar reikalauja galimybės tarifus padidinti 2,6 karto. Nesunku įsivaizduoti, kaip tai paveiks infliaciją Rusijoje. Sveikinimai Centriniam bankui! Darosi įmanoma, kad energetikos sektorius bus ne biudžeto turtų šaltinis, o skylė kišenėje ir elgeta.

Kas išdrįs perpjauti šį naują Gordijaus mazgą?

Finansų ministerija bando nuraminti rusus sakydama, kad tai nėra didelė problema. Pinigus skolinsimės pardavinėdami obligacijas ir didindami valstybės skolą.

Tačiau Audito tarnybai nerimą kelia sparčiai auganti valstybės skola ir jos aptarnavimo kaštai – dėl aukštų centrinio banko palūkanų normos, kurią nulemia infliacija, kurią didina pats karas. Audito tarnybos pirmininkas ir Jurijaus (žinomo kaip „Putino piniginė“) sūnus Borisas Kovalčiukas Valstybės Dūmai sakė, kad valstybės skolos aptarnavimas šiemet kainuos 3,2 trilijono rublių (apie 33,7 mlrd. eurų).

Gerai, pradėkime skolintis. Tačiau Rusijoje pagrindinė Centrinio banko palūkanų norma yra 21 proc., o skolinimosi kaina ir Centrinio banko palūkanų norma yra susijusios vertės. Rinka reikalauja kintamos grąžos normos. Tačiau kintamos palūkanų normos obligacijos kelia didžiulę riziką biudžetui. Tiesiog perskaitykite Centrinio banko vadovės Elviros Nabiullinos kovo mėnesio kalbą – ji švelniai užsiminė, kad Rusijos banko palūkanų norma gali ne tik kristi, bet ir kilti.

Kad dėl brangaus skolinimosi valstybės skola nepadidėtų per greitai, vyriausybė greičiausiai norės pakartoti tą patį finansinį manevrą, kurį atliko 2004 metų gruodį. Centrinis bankas „išleis“ tuščius pinigus, perves juos komerciniams bankams, o šie pirks iždo obligacijas. Tai reiškia, kad dauguma paskolų bus teikiamos pinigų išdavimo sąskaita. Ir pastaraisiais metais jis jau tapo didžiulis.

Centrinis bankas stengiasi sumažinti pinigų pasiūlą, o tai galima padaryti tik parduodant valiutą. Bet tada rublis sustiprės, o stiprus rublis yra nelaimė eksportuotojams. Jie tiesiai šviesiai sako, kad jei valiutos kursas nukris žemiau 100 rublių už dolerį, jie negalės sudurti galo su galu.

Tai toks problemų raizginys, kad kad ir kokią virvelę trauktum, ji tik veržiasi. Ją galima tik nupjauti, kaip SSRS, bet bijau, kad tai turės liūdnų pasekmių. Tarybinis Gordijaus ekonominių problemų mazgas, kaip prisimename, buvo išnarpliotas Aleksandro Makedoniečio metodu – išardant šalį ir visiškai pakeičiant jos ekonominio gyvenimo modelį.