Revoliucija Latvijoje. Šildymo kainoms įkaltos „lubos“. Pavyzdys ir Lietuvai?

Įvestos šildymo kainų lubos – tai valstybės atsakas į gyventojų įniršį po praėjusios žiemos finansinių smūgių. Tai žinutė šilumos gamintojams: nebegalėsite diktuoti kosminių kainų, nes dabar jūsų apetitą reguliuos įstatymas.

Sistemos esmė paprasta, bet geniali: viešųjų paslaugų reguliuotojas nustatys maksimalią kainą, kurios šilumos tiekėjai negalės viršyti pirkdami energiją iš gamintojų. Tai reiškia, kad jei koks nors nepriklausomas gamintojas užsimanys pasipelnyti iš šalčio bangos, operatorius tiesiog neturės teisės pirkti tokios brangios energijos.

Kodėl tai svarbu vartotojui?

• Skaidrumas: gyventojai nebebus situacijos įkaitai, kai kainos „nukabinamos iš lubų“ šildymo sezono viduryje.
• Nuspėjamumas: Namų ūkiai galės planuoti savo biudžetą, žinodami, kad kaina neperšoks nustatytos ribos.
• Sąžiningesnė kova: Gamintojai bus priversti konkuruoti ne keldami kainas, o ieškodami būdų, kaip dirbti efektyviau.

Ryga – eksperimentų aikštelė: pokyčiai jau šį rudenį

Sostinės gyventojams pasisekė labiausiai. Kadangi Ryga sunaudoja maždaug pusę visos Latvijos šilumos energijos (daugiau nei 2 mln. megavatvalandžių per metus), pokyčiai čia prasidės anksčiausia.

• Data: Jau šių metų spalio 1 d. įsigalios pirmosios lubos.
• Aiški kaina: Iki birželio pabaigos bus paskelbta konkreti maksimali suma, todėl rygiečiai žinos kito sezono sąnaudas dar net neišsitraukę žieminių striukių.
• Didelis poveikis: Maždaug 20 % Rygos šilumos perkama iš nepriklausomų gamintojų, tad įtaką pajus kas penktas namų ūkis.

Domino efektas visai šaliai ir... Lietuvai?

Nors Ryga yra prioritetas, likusi Latvijos dalis prie šios sistemos pereis palaipsniui. Visas procesas turėtų būti baigtas iki 2028 m. vasaros, o galutinis kainų lubų tinklas visoje šalyje pradės veikti 2028 m. spalio 1 d.

Lietuvos kontekste tai itin įdomus precedentas. Jei Latvijos modelis pasiteisins ir šildymas ten taps pigesnis bei stabilesnis, mūsų vartotojai neabejotinai pradės klausti: „Kodėl pas mus vis dar laukiama sąskaitų loterijos?“.

Šis sprendimas rodo, kad privati namų erdvė ir energetinis saugumas tampa politiniu prioritetu Nr. 1, o rinka nebegali savivaliauti pirkėjų sąskaita.

Šildymo kainų „derbis“: Vilnius prieš Rygą

Nors šildymo kainos nuolat svyruoja nuo kuro rūšies, šiuo metu situacija Baltijos šalių sostinėse atrodo gana kontrastingai.

Pateikiame orientacinius duomenis, remiantis naujausiais reguliuotojų paskelbtais tarifais (be PVM):

• Ryga (prieš reformą): Vidutinė kaina svyruoja apie 75–85 EUR/MWh. Būtent čia sausio mėnesį pirkėjai patyrė šoką, kai tam tikruose segmentuose kainos „šokinėjo“ dėl nepriklausomų gamintojų diktuojamų sąlygų.
• Vilnius (šį sezoną): Dėl sėkmingai startavusio biokuro bloko Vilniaus kogeneracinėje jėgainėje, kaina yra viena konkurencingiausių regione ir laikosi apie 60–70 EUR/MWh.

Kodėl Latvija griebėsi radikalių „lubų“, o mes – ne?

Nors Vilniuje šiuo metu šildymas pigesnis, latvių pasirinkta strategija turi ilgalaikių pranašumų:

• Apsauga nuo piko: Lietuvoje mes vis dar esame labai priklausomi nuo biokuro biržos svyravimų. Jei biokuras brangsta, kaina kyla tą patį mėnesį. Latvijos „lubos“ neleis kainai kilti aukščiau tam tikros ribos, net jei rinka kraustytųsi iš proto.
• Skaidrumo lygis: Rygoje apie 20 % šilumos perkama iš privačių gamintojų laisvoje rinkoje. Lietuvoje ši dalis taip pat didelė, tačiau Latvijos modelis suteikia reguliuotojui „vairą“ – jis tiesiog uždraudžia pirkti brangiau, nei nuspręsta valstybiniu lygiu.
• Psichologinis stabilumas: Latvijos vartotojas spalio mėnesį jau žinos savo „blogiausią scenarijų“. Mes Lietuvoje kiekvieną mėnesį laukiame naujų Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos (VERT) skaičiavimų.

Ar tai pajus Lietuvos gyventojai?

Jei Latvijos eksperimentas su kainų lubomis pasiteisins ir jų sąskaitos taps stabilesnės (net jei ne visada pigesnės), tai sukels didelį spaudimą Lietuvos politikams. Matome tendenciją: vartotojai visoje ES pavargo nuo „rinkos svyravimų“ ir reikalauja, kad šildymas būtų traktuojamas kaip bazinė žmogaus teisė, o ne biržos žaidimas.

Lietuvos energetikos padangėje latvių sprendimas sukėlė nemenką šurmulį. Kol kaimynai „muša“ kainas įstatymais, mūsų ekspertai laikosi kiek kitokios, bet ne mažiau ambicingos strategijos.

Štai kokie vėjai pučia mūsų koridoriuose, stebint Latvijos revoliuciją:

• Skeptiškas žvilgsnis į „lubas“: Lietuvos energetikos ekspertai kol kas atsargiai vertina tiesioginį kainų reguliavimą. Baiminamasi, kad nustačius per žemas lubas, gamintojai nebeturės lėšų investuoti į atsinaujinančius šaltinius. Vietoj to, Lietuva orientuojasi į rinkos diversifikavimą – siekiama, kad šilumą gamintų kuo daugiau skirtingų žaidėjų (saulė, vėjas, atliekos, biokuras).
• Investicinis „skydas“ prieš kainų šuolius: Mūsų strategai pabrėžia, kad Vilnius kainas stabilizavo ne per draudimus, o per milžiniškas investicijas į Vilniaus kogeneracinę jėgainę (VKJ). Tai leidžia gaminti šilumą pigiau nei perkant ją iš nepriklausomų gamintojų, o tai savaime veikia kaip natūralios rinkos lubos.
• Dėmesys „energetiniam skurdui“: Užuot riboję kainą visiems (tiek turtingiems vilų savininkams, tiek pensininkams), Lietuvos ekspertai linkę siūlyti tikslines kompensacijas. Diskusijos sukasi apie tai, kaip dar labiau supaprastinti kompensacijų gavimą tiems, kurių sąskaitos viršija tam tikrą procentą pajamų.
• Šilumos siurblių bumas: Lietuva aktyviai ruošia planus, kaip centralizuoto šildymo tinklus papildyti pramoninio dydžio šilumos siurbliais. Tai leistų išnaudoti vasarą sukauptą perteklinę šilumą žiemą, taip mažinant priklausomybę nuo kuro kainų svyravimų biržoje.
• Stebėjimo režimas: VERT (Valstybinė energetikos reguliavimo taryba) atidžiai analizuoja Latvijos modelį. Jei Rygoje spalio mėnesį kainos kris reikšmingai, o vartotojų pasitenkinimas augs, Lietuvoje gali prasidėti politinis spaudimas įvesti bent jau laikinas kainų lubas kriziniams laikotarpiams.

Kas toliau?

Lietuva šiuo metu labiau pasitiki technologijomis ir konkurencija, o Latvija – griežta valstybine kontrole. Kuris modelis laimės, pamatysime jau kitų metų sausį, kai lyginsime abiejų sostinių sąskaitas.