Elektros energetika Baltijos šalyse: lemiamų sprendimų išvakarėse

Dėl glaudžių energetikos projektų sąsajų viena nesėkmė gali sukelti grandininę reakciją ir apsunkinti kitų planų vykdymą, o tai didina neapibrėžtumą energetikos sektoriuje ir lėtina šio sektoriaus plėtrą. Naujausias pavyzdys – referendumas dėl Visagino atominės elektrinės, palikęs Baltijos regioną dar didesnėje nežinioje ir privertęs valstybes svarstyti alternatyvius elektros šaltinius ir kitus energetinio savarankiškumo užtikrinimo būdus.

Šie ir kiti regiono energetikos iššūkiai aptarti Vilniuje vykusioje tarptautinėje energetinio saugumo konferencijoje „Lūkesčiai ir perspektyvos Baltijos jūros regione“, kurią organizavo Lietuvos energetikos institutas, Europos Komisijos Jungtinio tyrimų centro generalinis direktoratas ir Energetinio saugumo centras.

K. Kukkas: bendra elektros rinka sumažintų politikos įtaką energetikos sektoriui

„Apie energetinį saugumą galime galvoti dviem kategorijomis: kaip apie techninį energetinių išteklių tiekimo saugumą ir politinį saugumą. Esame linkę manyti, jog negalime daryti įtakos politiniams faktoriams, tačiau aš tikiu, kad turėdami laisvą, gana didele konkurencija grįstą rinką galime sumažinti politinių faktorių įtaką energetikai“, – kalbėjo Estijos elektros energijos tinklų operatorės „Elering“ strateginio planavimo vadovas Kalle Kukkas. Jis pažymėjo, jog, sukūrus tinkamai funkcionuojančią Šiaurės ir Baltijos šalių energetikos rinką, Baltijos šalyse būtų užtikrintas didesnis energetinis saugumas ir natūraliai sumažėtų galimybė panaudoti energetiką kaip politinio poveikio instrumentą.

Anot K. Kukko, kad būtų sukurta bendra Baltijos ir Šiaurės šalių rinka, pirmiausia reikia užtikrinti, kad atsirastų užtektinai fizinių jungčių (t. y. infrastruktūra), sudarančių sąlygas sistemai funkcionuoti; būtini pakankami generavimo pajėgumai; taip pat regiono valstybėms svarbu sutarti dėl bendro požiūrio į energetinį bendradarbiavimą su trečiosiomis šalimis, pirmiausia – su Rusija, ir turėti parengtą vieningą poziciją derantis su ES. Tačiau tai dar ne viskas – reikia pereiti prie šalių partnerių generavimo pajėgumų apskaičiavimo ir paskirstymo per energijos mainus, bendrų energetinių išteklių rezervų sukūrimo, pasiekti balansą rinkoje ir atsieti perdavimo sistemų operatorius.

K. Kukkas pabrėžė, kad tai ne tik Baltijos ar jų ir Šiaurės šalių siekis, šis klausimas aktualus ir visos ES mastu: ES inicijavo Trečiąjį energetikos paketą, kurio tikslas – energijos šaltinių tiekimo ir gamybos atskyrimas nuo perdavimo tinklų kaip atskiros nuosavybės, tai padidins konkurenciją ir užtikrins didesnį energetinį saugumą; kita mums ypač aktuali ES iniciatyva yra Baltijos energijos rinkos ir jungčių planas (angl. Baltic Energy Market InterconnectionPlan, BEMIP), kuriuo siekiama įtraukti šiuo metu izoliuotas teritorijas Baltijos regione į vieningą Europos energetikos rinką. Be to, dar yra Europos perdavimo tinklų operatorių asociacijos ENTSO-E parengtas Elektros perdavimo tinklų plėtros dešimtmečio planas (angl. Ten-Year NetworkDevelopment Plan, TYNDP) – išsamiausias visos Europos elektros energijos tinklų plėtojimo projektų sąrašas, apimantis daugiau nei 450 projektų, aiškiai nubrėžiantis tolimesnes bendro Europos tinklo vystymo gaires. Vienas svarbiausių TYNDP uždavinių – sudaryti tinkamas sąlygas operatyviai priimti sprendimus tiek visos Europos, tiek jos regionų lygmenyje.

Estija aktyviai prisideda prie bendros elektros rinkos kūrimo. „Šiuo metu Estija vysto naujus valstybių sienas peržengiančius projektus – „EstLink 1“, „EstLink 2“ ir „Est-Lat“ trečiąją liniją“, – sakė K. Kukkas.

Priminsime, jog „EstLink 1“ – pirmasis energetinis projektas, sujungęs Baltijos šalių ir Skandinavijos elektros tinklus. 105 kilometrų ilgio 350 MW galingumo elektros jungties tarp Estijos ir Suomijos pagrindinis tikslas – užtikrinti patikimą energijos tiekimą Baltijos ir Šiaurės energijos rinkose ir prisidėti prie glaudesnės abiejų regionų integracijos. „EstLink 2“, antrąja 650 MW galingumo jungtimi tarp Estijos ir Suomijos, siekiama patrigubinti energijos perdavimo pajėgumus tarp Baltijos ir Šiaurės regionų. Jai pradėjus veikti, Šiaurės šalių gamintojai galėtų patekti į Baltijos šalių elektros rinką, o Baltijos šalių gamintojams atsirastų galimybė realizuoti elektros energiją kur kas didesnėje rinkoje. Tikimasi, jog „EstLink 2“ visaverčiai galės veikti jau 2014 metais. Galiausiai – „Est-Lat“ jungtis, turinti pradėti veikti 2020 metais. Tai bus jau trečioji elektros jungtis tarp Estijos ir Latvijos. Ji pasitarnaus elektros tiekimui tarp Šiaurės ir Rytų Europos. Taip pat jau kalbama, kad, pradėjus veikti šiai jungčiai, tarp Estijos ir Latvijos turėtų būti tiesiama ir ketvirtoji elektros jungtis.

Robertas Staniulis: greitai turėsime visiškai sukurtą elektros rinką

Lietuvos elektros energijos perdavimo sistemos operatoriaus „Litgrid“ atstovas Robertas Staniulis, Baltijos šalių sutarimu paskirtas dirbti Šiaurės šalių elektros prekybos biržos „Nord Pool Spot“ valdyboje, teigė, kad didelis žingsnis plėtojant mūsų rinką buvo žengtas šių metų birželį, kai Lietuva tapo „Nord Pool Spot“ (NPS) sistemos dalimi. Kol kas jai priklauso Norvegija, Švedija, Danija, Suomija, Estija ir Lietuva, tačiau, anot R. Staniulio, neseniai pranešta, jog prie sistemos prisijungs ir Latvija. „Taigi po keleto mėnesių turėsime visiškai sukurtą elektros rinką Baltijos regione, sujungtą su Šiaurės šalimis“, – apibendrino jis.

Pasak R. Staniulio, Lietuvai įsijungus į NPS, paspartintas Šiaurės ir Baltijos šalių elektros rinkos sukūrimas, o tai padidins elektros rinkos skaidrumą ir bus naudinga visiems jos dalyviams. Kitas svarbus dalykas yra tai, kad, tapdama NPS akcininke (įsigyta 2 proc. akcijų) ir turėdama savo atstovą valdyboje, Lietuva įgavo teisę tiesiogiai dalyvauti integruotos rinkos kūrimo procesuose.

Vis dėlto ne viskas yra gerai: didžiausia problema Baltijos regione R. Staniulis laiko Estijos ir Latvijos pasienio energijos perdavimo pajėgumus. Kadangi Latvijoje dar tik kuriama elektros energijos birža, Lietuvos kainų zona lieka izoliuota nuo kitų NPS dalyvių ir todėl, nors Skandinavijoje ar Estijoje elektros energijos kaina yra maža, Lietuvoje kaina bus kur kas didesnė. Anot jo, dažnai susiklosto tipinė situacija: Estijoje kaina žema, ELE (naujoje Estijos ir Latvijos pasienio eksporto–importo zonoje) ji išauga dėl ribotų perdavimo pajėgumų, o Lietuvoje ji aukšta, nes mus pasiekia tik dalis elektros energijos, tiekiamos iš Estijos.

„Nemanau, kad Latvijos įsijungimas į NPS turės didelės įtakos kainų lygiui. Tai tiesiog sumažins kainų skirtumą ir turėsime tokias kainas kaip Estijoje. Nors šis aspektas gali daryti įtaką, bet nebus pagrindinis kainų lygį nulemiantis faktorius. „NordBalt“ [elektros jungties tarp Švedijos ir Lietuvos – aut. past.] ir „EstLink 2“ vystymas turėtų daryti didelę įtaką. Baltijos energijos rinka turėtų sekti Šiaurės šalių rinkos kainomis, tačiau reikia turėti omenyje, jog būsime trijų skirtingų sistemų ir jų kainų lygių susidūrimo taške – Šiaurės, Lenkijos ir Rusijos, – ir kas labiausiai darys įtaką – sunku pasakyti“, – apibendrino R. Staniulis.

Olegas Linkevicas: tikimės, kad Visagino atominė elektrinė bus statoma

Latvijos valstybinės elektros tiekimo įmonės „Latvenergo“ atstovas Olegas Linkevicas, komentuodamas kartu su Seimo rinkimais Lietuvoje surengto referendumo dėl VAE statybos rezultatus ir dėl to pasikeitusią situaciją, pabrėžė, jog „Latvenergo“ tvirtai pasiryžusi ir toliau dalyvauti projekte, nebent naujai išrinkta šalies valdžia priimtų sprendimą suspenduoti šį projektą.

„Mūsų požiūriu, toks sprendimas padidintų potencialią riziką tiek pačiam projektui apskritai, tiek tolesniam Lietuvos energetikos sistemos vystymui“, – įspėjo „Latvenergo“ atstovas. Anot jo, dėl smukusio pasitikėjimo Lietuvai ateityje būtų sunku surasti kitą strateginį investuotoją. Jis pažymėjo, jog neatsilikimas nuo pirminio VAE projekto darbų atlikimo grafiko yra kritiškai svarbus ir, kad ir kokie sprendimai galiausiai būtų priimti, dabartinis delsimas gali negrįžtamai pakenkti projekto įgyvendinimui. Taip pat, pasak O. Linkevico, nereikia pamiršti, kad šiam projektui suburta daug kompetentingų žmonių ir, jo nevykdant, jų intelektualinis potencialas gali būti išnaudotas nebe Lietuvos naudai.

Pasak O. Linkevico, nors Latvijai regiono scenarijus be VAE nelabai patinka ir „Latvenergo“ tikisi sėkmingo jo tęsimo, Latvijoje kalbama ir apie alternatyvius elektros energijos užsitikrinimo šaltinius.

Jo teigimu, Latvijoje svarstoma galimybė dalyvauti kitame regiono branduolinės energijos vystymo projekte; taip pat vakarinėje Latvijos dalyje, Ventspilyje arba Liepojoje, įmanoma atnaujinti anglimis kūrenamos Kurzemės elektrinės statybą (šis projektas sustabdytas pasirinkus projekto Visagine alternatyvą, tačiau jis vėl gali būti atnaujintas); rekonstruoti Dauguvos hidroelektrines ir statyti naujas Daugpilyje bei Jekabpilyje (vis dėlto jos – ne alternatyva AE, o veikiau tik papildomas elektros šaltinis); galima naujos biomasės ar komunalinių atliekų deginimo gamyklos arba kombinuoto ciklo dujų turbinos statyba Rygos antrosios šiluminės elektrinės teritorijoje, taip pat neatmetamas vėjo jėgainių parko (arba pakrantėje, arba jūroje) įrengimas.

Kad ir koks energetinis scenarijus susiklostytų regione, Latvija sau kelia tikslus iki 2016 metų baigti tiek elektros, tiek gamtinių dujų rinkų liberalizaciją, kuo greičiau padidinti pasienio su Estija elektros ir dujų perdavimo pajėgumus, kad būtų pagerintos energetinių išteklių importo galimybės, o svarbiausia – iki 2030 m., palyginti su esama situacija, 50 proc. sumažinti elektros importą iš trečiųjų šalių.