Programėlė „Ohlala“ – legalus kelias į nelegalią prostituciją

Ne, mūsų paslauga su mokamu seksu neturi nieko bendro“, – tvirtina paslaugos kūrėjai. Tai kam tada ji reikalinga – nesupranta visi kiti.

Reikia pripažinti, kad „Ohlala“ svetainėje ir programėlėje nėra jokių seksualinių užuominų, aiškiai nurodyta, kad eskorto tarnybos, suteneriai čia nekviečiami ir bus trinami. Vartotojai savo profilių nuotraukose negali būti apsinuoginę ir net atvirai seksualūs.

Vėlgi klausimas – tai už ką tuomet dėl pasimatymo sutaręs vyras pasikviestai damai moka 250 eurų už valandą? Bet jau tiek šios paslaugos vartotojai vidutiniškai moka Vokietijoje, kur programėlė paleista jau anksčiau. Už pasiplepėjimus vaikštinėjant po parką lyg ir brangoka?

Daug minčių kyla ir dėl to, kad iš turtingos šeimos kilusi finansų valdymo specialistė P.Poppenreiter metė nemėgstamą darbą banke ir išvykusi į Berlyną studijuoti verslo etikos ten įkūrė startuolį „Peppr“. Siūloma paslauga ir programėlė buvo visai atvirai skirta būtent sekso industrijos darbuotojams (Vokietijoje prostitucija legali).

Pati moteris sako, kad tąkart idėją įkvėpė Berlyno gatvėse stovinčios prostitutės – ji pamanė, kad turi būti ir geresnis būdas prekei rasti pirkėją, negu šalti gatvėje.

Toji paslauga Vokietijoje veikia ir toliau, Pia su ja nebedirba, bet patirtis neįkvepia tikėti, kad „mokamų pasimatymų“ idėja nieko bendro su seksu neturi. Ir pakvietime į pristatymą įrašytas pažadas žurnalistams, kad ateitų susipažinti su 21 vagina, neatrodė labai dorovingas.

Tiesa, paaiškėjo, kad vaginos buvo žmonių piešiniai – P.Poppenreiter paaiškino, kad jei penį visi piešia panašiai, o vaginas žmonės lyg ir įsivaizduoja, bet piešia jas itin skirtingai. Būtent tokie skirtingi būtų ir visi „Ohlala“ mokami pasimatymai.

Jei jų metu ir vyks lytiniai santykiai, paslaugos kūrėja tvirtina, kad mokama yra ne už tai, o ką du suaugę žmonės daro apmokėtu laiku – tai jau ne jos reikalas.

„Uber“ įkūrėjo irgi nuolat klausinėja, kuo iškviestas vairuotojas užsiima su keleiviu, kol jie būna automobilyje?“ – retoriškai klausia moteris.

Ne itin logiška – šiaip juk svarbiau, kad tave automobilis nuvežtų kur reikia. Sumokėjus už pasimatymą lieka neaišku, kodėl išvis tai kainuoja. Ir kodėl tik vienai pusei? Juolab, kad tas pasiteisinimas „mokama tik už laiką, o kas jo metu vyksta – ne jūsų reikalas“ itin įprastas prostitučių pasiteisinimas šalyse, kur ši verslo rūšis draudžiama.

Tarp vokiškos ir amerikietiškos versijų yra vienintelis skirtumas – Vokietijoje kvietimas į pasimatymą galioja 2 val., o JAV jis išnyksta po 21 minutės.

P.Poppenreiter pateikia ir vieną logišką pinigų ėmimo argumentą. Pasirodo, tai daroma dėl patikimumo. Tiesiog, kai sutari pasimatyti per įprastą pažinčių programėlę, dažnai tenka nusivilti, nes vienas iš susitarusių tiesiog nepasirodo. Pinigai lyg ir užtikrina, kad pasimatymas įvyks. O pažintis naktiniame klube dar nepatikimesnė, nesaugesnė ir, kartais, gali kainuoti net daugiau.

Jau 1,7 mln. dolerių investicijų pritraukusios programėlės, kuria per mėnesį Niujorke pasinaudojo 10 000 klientų, kūrėja neabejoja tik dėl vieno – gyvenimo meilės čia niekas neieškos: “Nesame ir niekuomet nebūsime vieta, kur gali sutikti gyvenimo meilę. Užtat mes sakome, kad čia gali gerai pasilinksminti tam tikrą laiką.“