Pavojingasis atominės bombos komponentas. Gyvenimas pavirsta pragaru

Berilis turi plieno pilkumo spalvą, aukštą lydymosi temperatūrą ir nemagnetines savybes. Dažniausiai jis derinamas su variu, kad būtų sukurtas lydinys, tinkamas daugeliui pritaikymų, įskaitant jo naudojimą branduoliniuose ginkluose. Pastebėtina, kad berilis buvo Manheteno projekto metu susprogdintos atominės bombos šerdies dalis, rašo „Grunge“.

Nepaisant jo vaidmens tobulinant technologijas, berilis yra pavojingas sveikatai, ypač jo įkvėpus. Anksčiau ankstyvieji tyrinėtojai šią savybę atrado ragaudami mineralą: berilio skonis buvo saldus, todėl jo pirminis pavadinimas „gliucinis“ siejamas su gliukoze.

Deja, tokia praktika kelia pavojų, nes įkvėpus berilio dulkių galima susirgti berilio plaučių liga, kuri sukelia sunkius pažeidimus, randus, nuovargį, karščiavimą, kosulį, dusulį, sąnarių skausmą ir net vėžį.

Mokslo bendruomenė pirmą kartą apie berilį sužinojo 1798 m., kai prancūzų chemikas Louisas Nicolas Vauquelinas jį identifikavo minerale berilyje, kurį senovės romėnai kasė Egipte maždaug prieš 2000 metų. Vėliau chemikai išskyrė berilį iš berilo 1828 m., ir dėl saldaus skonio jis buvo pavadintas „gliuciniu“.

1949 m. Tarptautinė grynosios ir taikomosios chemijos sąjunga (IUPAC) jam suteikė berilio pavadinimą. Manoma, kad elemento toksiškumas yra atsakingas už saldų skonį, todėl mokslininkai įspėja, kad su juo elgtis reikia atsargiai.

Pasak Nacionalinio vėžio instituto, didžiausia rizika yra įkvėpus berilio miltelių, kurie sukelia tiek ūminę, tiek lėtinę berilio plaučių ligą, o pastaroji gali sukelti plaučių vėžį.

Be to, kad berilis naudojamas inžinerijoje ir moksle, istoriškai jis vaidino svarbų vaidmenį branduolinėje energetikoje ir ginkluose. Šis elementas pagerina branduolinio kuro efektyvumą, leisdamas kurui ilgiau degti žemesnėje temperatūroje. Ankstyvieji atominių bombų bandymai buvo susiję su plutonio šerdies padengimu berilio ekranais, atspindinčiais daleles atgal į šerdį.

Pirmasis branduolinis sprogimas 1945 m. liepos 16 d. Los Alamose, Naujojoje Meksikoje, turėjo rimtų pasekmių netoliese esančioms bendruomenėms.

JAV vyriausybė suteikė vietos gyventojams 24 valandas, kad jie išvyktų iš Los Alamoso, o gretimuose miestuose niekas nebuvo perspėtas, nes misija buvo labai slapta.