Įspūdinga Lietuvos Specialiųjų operacijų pajėgų istorija: nustebtumėte sužinoję, kiek nukenksmino priešų

Šių pajėgų eskadronai „Aitvaras“ daugybę metų vykdė misijas Afganistane. Informacija apie tai, ką šiose misijoje veikė mūsų rinktiniai kariai, buvo įslaptinta ir tik dabar leista kariams šiek tiek papasakoti apie tai. Be to, jau atėjo metas atviriau pasakoti ir apie tai, kaip buvo kuriamos SOP.

Pati pradžia buvo 1992-iais, kai būrys Aukščiausios Tarybos apsaugos skyriaus (vėliau jis buvo perorganizuotas į Vadovybės apsaugos departamentą) pareigūnų išvyko mokytis į Prancūziją. Lietuvius kovos su terorizmu mokė geriausi prancūzų instruktoriai. Čia mūsų pareigūnai įgijo organizacinės patirties (kovinės jau buvo įgiję AT gynybos metu per Sausio įvykius ir sovietinį pučą). Prancūzai taip pat išmokė kaip atrinkti žmones, kaip juos parengti.

Pasak vieno iš pagrindinių SOP įkūrėjų ir pirmojo vado Sauliaus Guzevičiaus (šiuo metu pulkininkas vadovauja Strateginės komunikacijos departamentui, nebetarnauja SOP, todėl jo pavardė išslaptinta), prancūzai jiems sakydavo: „Jei norite stipraus antiteroristinio vieneto, jums reikia kurti jį kariuomenėje, nes čia didžiausios techninės galimybės, neribojamas ginklų galingumas, didžiausias žmonių pasirinkimas“.

Tačiau grįžus į Lietuvą buvo nuspręsta ATAS prijungti prie Vidaus reikalų ministerijos, tada Prancūzijoje apmokyti vyrai išsibarstė kas kur - ėmė saugoti bankus, įsidarbino neilgai gyvavusioje Finansų ministerijos Apsaugos tarnyboje ir pan.

1995 metais S. Guzevičius pradėjo tarnybą Savanoriškoje krašto apsaugos tarnyboje (SKAT). Jis kreipėsi į tuometinį SKAT vadą Arvydą Pocių (vėliau jis tapo visos kariuomenės vadu) su pasiūlymu pasinaudoti prancūziškąja patirtimi. Nepaisant to, kad tuo metu kariuomenėje pinigų trūko net algoms, A. Pociaus įsakymu buvo įkurtas antiteroristinis padalinys, dėl konspiracijos pavadintas Žvalgų būriu.

Pradžioje šiame būryje buvo tik 9 žmonės, iš jų tik vienas – etatinis, kiti tam aukojo savo laisvalaikį. Paskui atsirado dar du etatiniai.

Vėliau kadrinių karių šiame būryje ėmė daugėti. 1997 metais šio būrio pagrindu SKAT buvo įkurta Ypatingosios paskirties tarnyba (YPT), informacija apie ją irgi buvo įslaptinta. Tuo metu tarnauti į YPT atėjo Darius Jauniškis - vėliau itin daug spec. pajėgoms nusipelnęs ir laikomas vienu iš pagrindinių SOP kūrėjų. Jis ir S. Guzevičius – diplomuoti kovos su terorizmu instruktoriai.

Dabar D. Jauniškis vadovauja Valstybės saugumo departamentui. Kiti prie SOP ištakų stovėję kariai iki šiol tarnauja spec. pajėgose, todėl jų pavardės dar neskelbtinos.

Prisiminimais dalinasi kariai, tęsiantys tarnybą Specialiųjų operacijų pajėgose: „Pusė tų žmonių, kurie tapo pirminiu SOP branduoliu, buvo Aukščiausiosios Tarybos gynėjai. Mes visi buvome tos revoliucijos vaikai, visi brendome kovos už Lietuvos laisvę atmosferoje. Bet kuris jaunas patriotiškas ir aktyvus žmogus negalėjo likti nuošalyje tų ypatingų įvykių. Manęs asmeniškai nepriėmė į AT gynėjų tarpą sausio įvykių metu, nes man tada buvo tik 17 metų, o daugelis mano draugų ten buvo. Baigęs technikumą mėginau dirbti gamykloje, tačiau greitai supratau, kad toks gyvenimas ne man. Netrukus per seną draugą susiradau Finansų ministerijos Apsaugos tarnybą, kur susirinko nemaža dalis, bene patriotiškiausių, buvusių ATAS pareigūnų. Padirbau pastatų apsaugoje ir greitai perėjau į naujai formuojamą, bet neilgai gyvavusį FM Greitojo reagavimo būrį. Ten mes jau veikėme tais principais, kurie vėliau tapo Ypatingosios paskirties tarnybos taktikos pagrindu. Jau ten mūsų vadai perteikė mums savo prancūziškąją patirtį“.

Kaip sukuriama ginklo brolija

Po 2001-ųjų rugsėjo 11-osios teroristų atakų JAV, kai žuvo tūkstančiai žmonių, tų pačių metų gruodžio 17 d. krašto apsaugos ministro Lino Linkevičiaus įsakymu buvo oficialiai įsteigtos Specialiųjų operacijų pajėgos. Šių pajėgų kūrėjai itin dėkingi buvusiems kariuomenės vadams Arvydui Pociui ir Valdui Tutkui.

Spec. pajėgų pagrindu tapo YPT, tačiau į kuriamų pajėgų sudėtį įsiliejo ir kiti ypatingai parengti kariuomenės vienetai.

1995 m. prasidėjo jėgerių istorija. Tais metais šis padalinys iš Motorizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis Vilkas“ sudėties reorganizuotas į atskirą Kauno Vytauto Didžiojo atskirąjį jėgerių batalioną. 2004 m. jėgeriai prisijungė prie tuometinio Specialiųjų operacijų junginio (SOJ) ir yra vienas iš SOP padalinių.

Kovinių narų tarnyba prie SOJ prisijungė porą metų anksčiau – 2002 m. Jų istorija siekia dar 1992 m., kada Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos (SKAT) štabo viršininko potvarkiu buvo įkurtas SKAT narų plaukikų klubas.

Šiuo metu SOP yra apie kelis šimtus žmonių: YPT, jėgeriai, Kovinių narų tarnyba, štabas bei Mokymo ir kovinės paramos centras. Visi SOP kariai dalyvavo kovinėse misijose Afganistane (pradžioje misijos tęsdavosi po pusę metų, vėliau sutrumpintos iki 4 mėnesių). Kovinės misijos lietuviams šioje šalyje prasidėjo 2002 m. SOP kariams buvo privaloma dalyvauti bent 1–2 misijose, tačiau kai kurie jų dalyvavo net 9–10.

„Manau, kad didžiausia mūsų pajėgų stiprybė yra mūsų karių parengimo ir atrankos sistema“, – teigia vienas iš SOP karių kovinio parengimo karininkų.

„Mūsų naudojama atrankos sistema padeda atrinkti SOP tarnybai tinkamiausius karius iš visos kariuomenės. Iš visų norinčių pas mus patekti atrenkame gerai fiziškai pasirengusius ir, kas yra daug svarbiau, ypatingo ir gan reto psichologinio tipo žmones. Tie, kurie nepraeina atrankos, visiškai nebūtinai yra blogi kariai, tiesiog jie nėra tinkami mūsų specifinei tarnybai. Mūsų atranka yra tikrai didelis išbandymas bet kuriam žmogui, todėl ją įveikę pelnytai gali didžiuotis“, – kalbėjo patyręs kariškis.

„Visi, kas praėjo atranką ir pradeda tarnybą SOP, iš karto tampa broliais. Nėra skirtumo, ar tu atėjai šiandien, ar prieš 10 metų, nes visi įveikė tuos pačius išbandymus. SOP yra brolija, kurioje labiau patyrę broliai perduoda patirtį jauniesiems broliams. Čia tvyro ypatinga vienybės dvasia, tai yra ypač svarbu vykdant mūsų sudėtingas ir pavojingas užduotis. Čia yra būtinas besąlygiškas tarpusavio pasitikėjimas“.

Ypatingas SOP karių parengimas

Keletą SOP karių rengimo ypatybių atskleidė šioje srityje dirbantis karys: „Kai jaunas žmogus ateina į kariuomenę, jis žino, kad jo laukia kariška disciplina, tarnaudamas jis galės daug sportuoti ir šaudyti. Nuotykių ištroškusiam jaunuoliui tai atrodo lyg vieni privalumai, bet ne visi susimąsto, kas už viso to slypi. Juk kiekvienas karys yra ruošiamas, kad atėjus laikui gebėtų kuo efektyviau naikinti savo šalies priešų karius“.

SOP kariai turi būti pasiruošę ne tik veikti mūšio lauke, besąlygiškai paklusdami vadovybės įsakymams, kas yra įprasta bet kuriose pajėgose. Jie privalo sugebėti itin ekstremaliomis sąlygomis savarankiškai priimti sprendimus žaibiškai besikeičiančioje mūšio aplinkoje, nutrūkus ryšiui su vadovybe.

„Mes mokome, kad net ir situacijoje, kai neturi jokio ginklo ir esi vienas, teritorija užimta priešo, išlauk, nukauk priešą, tuo ką turi po ranka, paimk jo ginklą, suburk žmones ir kovok. Todėl SOP karys turi būti kūrybiškas ir savarankiškas. Kiekvienas mūsų karys yra instruktorius ir turi mokėti pats paruošti kitus karius“, – pasakoja karininkas.

Tokia filosofija iš esmės atitinka už Lietuvos laisvę 1944–1953 m. kovojusių Lietuvos partizanų (Žaliukų) veiklos principus, kurių karines tradicijas oficialiai tęsia YPT kariai, t.y. ginti Lietuvos laisvę bet kokiomis sąlygomis ir prieš bet kurį mūsų valstybės priešą.

SOP karys neieško priežasčių, kodėl negalima kažko padaryti, bet ieško galimybių kaip kuo geriau atlikti savo pareigą Tėvynei. „Kadaise pirminis SOP branduolys buvo kuriamas pusiau civilių žmonių pagrindu. Kuriantis šiam kariuomenės daliniui, unikaliu būdu buvo „sulydytas“ iš neseniai atgimusios Lietuvos civilinio pasaulio atsineštas kūrybiškumas, iniciatyva ir kariuomenės kariška drausmė. Toks „lydinys“ vėliau mums leido veikti ypač efektyviai“, – kalbėjo nuo pirmųjų dienų SOP tarnaujantys kariai.

Turbūt mus saugojo apvaizda

SOP eskadronai savo veiklą Afganistane baigė 2015-ųjų vasarą (buvo maždaug dviejų metų pertrauka 2005-2007 metais). Per visą tą aktyvių kovos veiksmų laiką nežuvo nė vienas lietuvis. „Per tiek metų neturėti žuvusiųjų – unikalu spec. pajėgų pasaulyje. Nežinau, gal tai atsitiktinumas. Bet noriu tikėti, kad ne atsitiktinumas, gal esmė mūsų parengime“, – samprotavo vienas iš DELFI pašnekovų, dalyvavęs daugybėje susirėmimų.

Kitas operacijose Afganistane dalyvavęs SOP karys mano, kad lietuvių sėkmei specialiosiose operacijose turėjo padėti aukštesnės jėgos. „Mums teko dalyvauti daugybėje susirėmimų su priešu, buvome patekę į itin sudėtingas situacijas. Mes iš viso to išėjome be žūčių, aš tai galiu paaiškinti tik tuo, kad turbūt mus saugojo apvaizda“, – samprotavo karys.

Tačiau vienas karys buvo sužalotas labai rimtai. Tąsyk lietuvių visureigis užvažiavo ant minos.

Vietovė Zabulo provincijoje, kurioje tuo metu dirbo eskadronas „Aitvaras“, buvo ištisinis minų laukas. „Helmando provincija laikoma karščiausia, bet ir Zabule ne ką ramiau. Afganistane, ten kur kas nors dirba, ten ir karšta. Tik įkišk nosį, ir bet kurioje vietoje iškart pasidarys karšta“, – pasakojo kariai.

Tą tragiškąjį kartą mūsų karių grupė važiavo visureigiu „Land Rover“. Sprogimo metu du kariai buvo išmesti iš atviros mašinos, jiems nieko baisaus neatsitiko, buvo tik nesmarkiai kontūzyti. O vienas už kažko užsikabino ir liko neišsviestas iš visureigio. Mašiną sprogimas apvertė, o joje likęs karys neteko kojos, buvo pažeista rega.

Sužeistą karį gydė geriausi specialistai, dabar jis jau vaikšto su kojos protezu, po gydymo jis ir vėl mato. Neseniai vedė. „Jo gyvenimas nesustojo“, – sakė SOP kariai.

Užminuota viskas

Teroristai Afganistane naudoja savadarbius sprogmenis, dažniausiai jie būna trąšų bakeliuose (iš trąšų ir dar keleto ingredientų nesunkiai pagaminami stiprūs užtaisai). Jie išdėlioti po visą vietovę, tačiau neaktyvuoti (aktyvavimui minoje turi būti elektros elementai, o Afganistano karštyje jie ilgai neišsilaiko – ima lydytis). Todėl sprogmenys aktyvuojami tik pamačius artėjančius kariškius.

Kalnuose kas 5–10 km sėdi maištininkų stebėtojai, kurie iš didelio aukščio gali pamatyti labai toli esančius objektus. Toks stebėtojas, pamatęs važiuojančius karius, apie tai radijo ryšiu praneša toliau esančiam stebėtojui, šis trečiam ir t.t. Be to, kalnuose jie turi ir radijo retransliatorius. Tokiu būdų žinia labai greitai gali nukeliauti 100–200 km. Šie stebėtojai, kuriuos koalicijos kariai vadindavo „spoteriais“ (spotter – stebėtojas, prižiūrėtojas), ne tik praneša apie pajėgų judėjimą, skaitlingumą, kryptį, bet ir iškviečia teroristų grupes, joms nurodo tinkamiausią pasalos vietą ir t.t.

Priešams – jokio gailesčio

„Jei kalbėti apie skaičius, manau, Lietuvos visuomenė, juos sužinojusi, nustebtų. Ypač – paskutinių metų skaičius. Būtų rimti skaičiai“, – sakė vienas iš pašnekovų. Paprašytas patikslinti, kokius skaičius turi mintyje, atsakė lakoniškai: „Nukenksmintų priešų“. Paskutinieji eskadronų metai buvo tokie intensyvūs, nes pasikeitė operacijų pobūdis, lietuviai ėmė kuruoti vietos spec. policijos dalinius. Mūsų kariai juos atrinko ir parengė, jie ėmė veikti naudodami spec. pajėgų taktiką. Kartu su jais į operacijas vykdavo ir „Aitvaro“ kariai. Dirbant su vietos policija buvo gaunama daugiau patikimos informacijos ir beveik kiekviena operacija baigdavosi arba sulaikymu, arba sunaikinimu.

Misijos labai pasikeitė dar praėjusiame dešimtmetyje. „Didelis skirtumas tarp to, kas buvo 2002–2005 metais, ir tarp to, ką darėme po pertraukos, nuo 2007-ųjų“, – sakė kariai. Pirmaisiais metais „Aitvaro“ kariai išvykdavo patruliuoti dviem savaitėms, važinėdavo po visą Afganistaną, tuo metu, palyginus, buvo saugu, nes amerikiečių ir sąjungininkų pajėgos buvo neseniai sutriuškinusios talibaną ir jis dar nespėjo atsigauti. Būdavo tik pavieniai incidentai. Pavyzdžiui, kai prie Pakistano sienos atvažiavęs patrulis sutrikdydavo narkotikų kontrabandininkų veiklą ar pan.

O 2007-aisiais vėl atvykę į Afganistaną lietuviai pamatė, kad padėtis smarkiai pasikeitusi, talibai sugebėjo sustiprėti, naudodamiesi kaimyninio Pakistano teritorija, kur sąjungininkų pajėgos negalėjo veikti. „Padėtis buvo radikaliai pasikeitusi – būdavo, kad per vieną dieną tekdavo atremti 2-3 pasalas. Tai –neįkainuojama patirtis. Maždaug du metus, iki 2009-ųjų, mes buvome medžiojami. O paskui ėmėme kontroliuoti situaciją, mes tapome medžiotojais“, – sakė vienas iš misijų dalyvių.

Dažniausiai talibai puldavo likus valandai iki tamsos. Jie žinojo, kad iškvietus aviacijos pagalbą, orlaiviai atvyks maždaug po 20 min. O sutemose aviacijos galimybės ribotos. Ant žemės esantiems kariams tamsoje koreguoti orlaivių ugnį irgi daug sudėtingiau, nei šviesoje.

Pasalos buvo nuolatinės. Analizuodami padėtį kariai nusprendė, kad talibams privalumų teikia stebėtojų tinklas kalnuose (teroristai visada žinodavo, kur yra koalicijos pajėgos) ir mobilumas – motociklais porą kilometrų per raižytą, akmenuotą vietovę jie įveikdavo per 10 minučių, o kariai tą patį atstumą automobiliais važiuodavo kelias valandas.

Ne visi motociklininkai yra blogi, iškart nešaudykit

Todėl 2008 metais „Aitvaras“ jau turėjo motociklus.

Pradžioje lietuvių motociklai teroristams buvo didelė staigmena. „Atlėkę su motociklais jie šaudo į mus, o staiga iš už kalvos atlekia mūsų motociklininkas ir ima šaudyti į juos“, – pasakojo pašnekovai.

Tačiau koalicijos kariai ant motociklų buvo staigmena ne tik talibams, bet ir sąjungininkams bei vietos pajėgoms, nes tuose Afganistano regionuose motociklininkai asocijuojasi su teroristais, ypač – vietos policijai ir armijai. Todėl mūsų kariai, važiuodami ir pamatę ANA (Afganistano nacionalinė armija), iškart griūdavo ir šaudavo žalią raketą, kad anie suprastų, jog tai ne teroristai.

„Vietos pajėgos dar nieko, bet kai virš galvos imdavo sraigtasparnis įtariai suktis...“, - sakė vienas iš karių. Todėl motociklai buvo ženklinami, informuojamos aplink veikiančios koalicijos pajėgos: „Ne visi motociklininkai yra blogi, iškart nešaudykit“. Nes Kandaharo ir Zabulo provincijose lietuviai buvo vieninteliai koalicijos dalyviai, kurie naudojo motociklus.

Kai „Aitvaro“ reputacija koalicijos partnerių akyse pasiekė tokį lygį, kad jiems buvo pradėta nuolat skirti sraigtasparnius, lietuviai pilotus nustebino sumanymu į „Black Hawk“, skirtą 8-10 karių gabenimui, įgrūsti ir motociklą. Atskridus į operacijos vietą motociklai labai praversdavo.

Neutralizuotų teroristų telefonuose – itin vertinga informacija

Eskadronai ėmė naudoti motociklus, nepilotuojamus lėktuvus, buvo imtasi įvairių taktinių gudrybių ir įvyko persilaužimas – mūsiškiai iš medžiojamųjų tapo medžiotojais.

Kaip pavyzdį kariai papasakojo apie pasalą, kuri teroristams baigėsi labai liūdnai. Jie užpuolė lietuvius ir greitai atsitraukė. O tuo metu čia skraidė nepilotuojami lėktuvai. Dronai užfiksavo, į kurį kaimą pasitraukė užpuolikai. „Aitvaras“ nurodytą kaimą apsupo, prasidėjo mūšis. Į pagalbą atskrido aviacija. Visa maištininkų grupė (6 ar 7 žmonės) buvo sunaikinta. Kariai surinko nukautųjų telefonus ir perdavė juos žvalgybiniam centrui. Išanalizavus telefonų duomenis paaiškėjo, kad teroristai turi ryšių su aukščiausiais oficialiais Afganistano vadovais arba jų aplinka. Mūsų karių surinkta informacija labai pravertė vykdant kitas operacijas.

Operacijos su sąjungininkais

Visų NATO sąjungininkų spec. pajėgos turėjo tam tikrą savo specializaciją bendroje kovoje prieš talibaną. Lietuvių taikiniai – vidutinio ir žemesnio lygio talibų vadai. „Tai buvo mūsų pyrago dalis. Buvo neutralizuota daugybė vidutinio lygio vadų“, – pasakojo kariai.

SOP eskadronai Afganistane atliko reikšmingą vaidmenį stiprindami Lietuvos saugumą NATO kontekste. Lietuvos kariai, dalyvaudami NATO operacijose tolimoje šalyje, padėjo mūsų sąjungininkams, kai jiems tos pagalbos reikėjo. Tokiu būdu morališkai juos įpareigodami suteikti mums reikalingą pagalbą, jei ateityje Lietuvai iškiltų karinė grėsmė.

„Mūsų kariai stengėsi operacijose pasirodyti kuo geriau. To reikalauja ir mūsų kariška garbė, ir atsakomybė už Lietuvos įvaizdį mūsų sąjungininkų akyse. Pradžioje sąjungininkai žiūrėdavo į mus, atvykusius iš „postsovietinio pasaulio“, gana skeptiškai, su nepasitikėjimu. Mes, ypač pirmosiose operacijose, neturėjome tokio gero aprūpinimo kaip jie, tačiau visus trūkumus kompensavome savo entuziazmu ir profesionalumu. Kad mus gerbtų ir vertintų, privalėjome pasirodyti visa galva geriau, nei senųjų NATO šalių kolegos. Ir ta pagarba netrukus atėjo. Tiesa, kas pusmetį, kai keisdavosi sąjungininkų pamainos, turėdavome viską įrodinėti iš naujo, niekada negalėjome atsipalaiduoti. Manau, kad sugebėjome per visą ilgą operacijų Afganistane laikotarpį parodyti, kas mes esame ir kas yra Lietuva“, – kalbėjo ne vienoje operacijoje dalyvavęs lietuvis.

„Aitvaro“ kariai užduotis kartais vykdydavo ir kartu su sąjungininkais. Pašnekovai pateikė kelis pavyzdžius.

Jie prisiminė 2003 metais vykdytą jungtinę operaciją, kuriai vadovavo karininkas lietuvis. Joje dalyvavo 160 žmonių: lietuviai, amerikiečių „žaliųjų berečių“ komanda ir vietos pajėgų kariai (afganistaniečiai).

Šios operacijos metu buvo „išvalyti“ aštuoni kaimai, sulaikyta arba sunaikinta daugybė talibano teroristų.

Kartais pavykdavo tikslą pasiekti net be šūvių. Pavyzdžiui, misijos pabaigoje, kai eskadrone buvo likę nedaug karių, lietuviai su vietos pajėgomis naktį surengė operaciją Kandaharo priemiestyje, kurio dydis „kaip pusantrų Trakų“. Tą naktį, nepaleidus nė vieno šūvio, čia buvo sučiupti keturi ieškomi teroristai.

Labai draugiški ir efektyvūs santykiai buvo su gretimame rajone veikusiais lenkų spec. pajėgų „Grom“ kariais. Lietuviai su lenkais surengė ne vieną sėkmingą operaciją. „Gerai pakratėme talibus“, – konstatavo vienas iš šių operacijų dalyvių.

SOP su „Grom“ bendradarbiauja iki šiol. Kai kurie kariai net draugauja šeimomis.

Masinis motociklų naikinimas

Kadangi talibai labai efektyviai naudojosi motociklais (beje, dažniausiai paprasti gyventojai naudojasi kiniškais motociklais už porą šimtų dolerių, o teroristai turi ir japoniškų, kainuojančių kelis tūkstančius), buvo nuspręsta juos konfiskuoti, jei savininkas neturi įsigijimo dokumentų (o jų neturi beveik visi). Tačiau tokia taktika pasirodė esanti neefektyvi, nes konfiskuotus motociklus vietos pareigūnai už kyšius grąžindavo, net jei motociklo dėtuvės būdavo prigrūstos granatsvaidžių ir kt. amunicijos.

Todėl motociklus ėmė naikinti vietoje: sušaudydavo, susprogdindavo ar, sukrovę į krūvą, apipildavo benzinu ir sudegindavo. Šitaip buvo sunaikinta šimtai motociklų. Be to, Zabulo provincijos valdžia gyventojams uždraudė važinėti naktimis. Ši taktika buvo gana rezultatyvi ir tai labai padėjo sumažinti išpuolių skaičių.

Vieną teroristų motociklą SOP kariai parsigabeno į Lietuvą. Jis dabar eksponuojamas kareivinių prausykloje.

Kariuomenės vadas: SOP toliau stiprės

Iš Lietuvos kariuomenės vado generolo leitenanto Jono Vytauto Žuko Lietuvos kariuomenės vizijos:

„Specialiųjų operacijų pajėgos plėtojamos kaip ypač mobilios, greitai perdislokuojamos, aukščiausios parengties Lietuvos kariuomenės pajėgos, gebančios aptikti ir naikinti ypač svarbius priešiškų pajėgų taikinius sausumoje ir jūroje, Lietuvoje ar tarptautinėse operacijose. Bus didinamas SOP manevrinių vienetų veiklos efektyvumas, panaudojant kinetinę ir nekinetinę galią ir gerinama karių kovinio rengimo ir mokymo kokybė. SOP manevriniai vienetai bus aprūpinami modernia ginkluote ir įranga bei technologijomis, skirtomis SOP užduotims vykdyti savarankiškai, kartu su kitomis LK pajėgomis ir NATO sąjungininkais bei partneriais. Bus siekiama išlaikyti ir stiprinti SOP gebėjimus rinkti ir apdoroti informaciją, greitai persidislokuoti ir išsilaikyti, reikalingus plataus masto specialiosioms operacijoms vykdyti sausumoje, jūroje ir iš oro, panaudojant organinius ir priskirtus kovinės paramos pajėgumus Lietuvoje ir už jos ribų. SOP stiprins bendradarbiavimą su kitomis Lietuvos ir užsienio institucijomis specialiųjų operacijų srityje“.