„Tarakonai pabėgo iš namų ir net nosies daugiau nerodo. Draugas papasakojo, kaip išsprendė kenkėjų problemą“

Įdomu tai, kad kai kuriuose miestuose per pastaruosius metus tarakonų pastebimai sumažėjo. Pasak nepatvirtintų duomenų, tam įtakos galėjo turėti mobiliųjų ryšių bokštai, kurių skleidžiama spinduliuotė kenkia šiems vabzdžiams.

Praktinis pavyzdys:
Vienas asmuo, atsikraustęs į naują butą, susidūrė su tikru tarakonų antplūdžiu. Jis nusprendė nesikliauti pasenusiais metodais ir problemą sprendė nuosekliai.

1. Patikra ir dezinfekcija. Apžiūrėjo vonią, ventiliacijos šachtas, vamzdžių vietas. Radęs daug plyšių ir tarpų, pirmiausia panaudojo dichlofoso purškalą – tai sunaikino dalį vabzdžių, bet buvo aišku, kad to neužtenka.
2. Įėjimų užsandarinimas. Užtaisė plyšius glaistu, uždėjo durų sandariklius, ventiliacijos angas užklijavo dvigubu tinkleliu, o komunikacijų liuką – lipnia juosta.
3. Natūralios priemonės. Dichlofosas ir kiti purškalai yra toksiški, todėl jis papildomai naudojo saugesnius būdus:
   • Piretrumas – džiovintos persiškos ramunės milteliai, pavojingi vabzdžiams, bet ne žmogui.
   • Diatomitas – natūralus miltelis, sukeliantis vabzdžių dehidrataciją.
   • Boro rūgštis – sumaišyta su bulvių koše ir kiaušinio tryniu, tapo masalu, kurį tarakonai išnešiojo į lizdus.
4. Švara ir prevencija. Grindis valė su chloru ar amoniaku, kurie atbaido tarakonus dėl aštraus kvapo. Į vandenį pridėdavo mėtų ar gvazdikėlių eterinio aliejaus, kuris kartu ir gaivino orą, ir atbaidė vabzdžius.

Rezultatas: pasitelkus švarą, užsandarinus visus plyšius ir naudojant natūralias priemones, tarakonai iš buto pasitraukė ir ilgainiui daugiau nepasirodė.