Kosmetikos klastojimas – kokia atsakomybė už tai gresia ir kaip atpažinti legalią prekybą?

Klastojimo mastai – dideli

Remiantis 2019 m. Europos Sąjungos (ES) intelektinės nuosavybės tarnybos (EUIPO) pateiktais vertinimais, metiniai nuostoliai dėl klastojimo ir piratavimo vienuolikoje pagrindinių ES ekonomikos sektorių kasmet siekia iki 60 mlrd. eurų. Lietuvoje patiriami nuostoliai dėl klastojimo viršija 180 mln. eurų.

EUIPO atlikta analizė taip pat parodė, kad vienus iš didžiausių nuostolių dėl klastojimo patiria būtent kosmetikos ir asmens priežiūros prekių sektorius, po jo – drabužiai, avalynė ir aksesuarai, žaislai ir žaidimai, juvelyriniai dirbiniai ir rankiniai laikrodžiai, rankinės ir lagaminai.

Prekių klastojimas yra skausmingas gamintojams, nes dėl to jie priversti sumažinti gamybos apimtis ir darbuotojų skaičių. EUIPO fiksuoja, kad dėl to ES praranda iki 468 tūkst. darbo vietų. Dėl klastočių kosmetikos ir asmens priežiūros prekių sektoriuje, Lietuvoje taip pat yra prarandama apie 11 mln. eurų, arba 6,3 proc. visų pardavimo apimčių, visoje Europoje šie skaičiai siekia net 7 mlrd. eurų arba 10,6 proc. visų pardavimo apimčių.

Prekės gali būti pavojingos

Kosmetikos ir kiti padirbiniai įprastai yra gaminami siekiant labai paprasto ir nuspėjamo tikslo – pelno. Ir nors tikslaus apibrėžimo, kas yra kosmetikos klastojimas nei Europos teisės aktuose, nei Lietuvoje neturime, vis dėlto apibūdinti kokios tai prekės nėra sudėtinga. Suklastota kosmetika įprastai neatitinka deklaruojamų savybių ir neturi tam tikrų specifinių indikacijų, kokias turi tikrasis gaminys. Pavyzdžiui, deklaruojama, kad suklastotame gaminyje yra tam tikra odai naudinga medžiaga, bet iš tiesų jos nėra.

Taip pat labai dažnai pastebima, kad daugiausia klastojami yra būtent prabangių prekės ženklų gaminiai, nes taip greičiau yra uždirbamas pelnas. Kaip žinia, netikri gaminiai įprastai būna ženkliai pigesni nei originalūs, o tai neretai ir suvilioja vartotojus juos įsigyti. Palyginę kainas ir, galbūt, prekės nuotraukas, jie gali nė neįtarti, kad apsigauna įsigydami gaminį, už kurį moka pinigus. Tiesa dažniausiai paaiškėja tik fiziškai gavus prekę ir ją išbandžius – neretai ji visiškai neatitinka tikrosios prekės savybių.

Būtent reklamuojant ir gaminant tokias prekes, siekiant kuo didesnio pelno, gali kilti pavojus ir vartotojų sveikatai. Dažniausiai suklastotas kosmetikos priemones yra siekiama pagaminti kaip įmanoma pigiau, neinvestuojant į medžiagų kokybę ar net saugumą. Naudojant tokią kosmetiką gali išsausėti oda, prasidėti įvairūs uždegiminiai procesai ar alerginės reakcijos.

Legaliai parduodamos klastotės

Tiesa, apsisaugoti nuo klastočių – nėra paprasta, tačiau svarbu išsaugoti kritinį mąstymą. Jei oficialiai rinkoje prabangos prekės visur yra parduodamos už labai panašią kainą, o kitur ji ženkliai skiriasi, vertėtų susimąstyti, kad greičiausiai tai nėra originalus produktas

Visgi nereikėtų nustebti, kartais gali pasitaikyti atvejų, kai klastotės yra parduodamos visiškai legaliai. ES turi registrą, kuriame turi būti pateikta informacija apie bet kokį rinkai planuojamą teikti gaminį – kas yra gamintojas, koks tai gaminys ir t.t. Pasitaiko atvejų, kai  pateikiamas pranešimas apie gaminius su pagrindinėmis savybėmis, kuriems nereikia pateikti išsamios informacijos. Gamintojai pateikia nenuoseklią informaciją apie produktą tam, kad supaprastintų gaminių įteisinimą, tačiau tokie gaminiai dažnai yra priskiriami prie produktų, kuriems būdingos specifinės indikacijos ir kurių charakteristikos reikalauja saugumo ir (ar) veiksmingumo įrodymų, taip pat informacijos apie naudojimo būdą ir apribojimus.

Klastojant kosmetikos gaminius dažniausiai pateikiamas tik pranešimas, kuriame nurodoma, kad produktas turi tik pagrindines savybes ir neturi specifinių indikacijų, t.y., pavyzdžiui, nepateikiama informacija apie gaminio sudėtį. Būtent taip ir gali susidaryti situacija, kad suklastotas gaminys rinkoje yra legaliai.

Natūralu, kad prekybininkas pats nepateiks informacijos, kad parduodamas produktas yra apgaulė, nes tai greičiausiai užtrauktų atsakomybę prieš tuos, kuriems priklauso intelektinė nuosavybė ir prekės ženklas. Kai kuriais atvejais, norėdami didesnio pirkėjų pasitikėjimo, prekybininkai gali deklaruoti, kad yra oficialūs prekės ženklo atstovai. Vienintelis būdas, kaip vartotojai gali pasitikrinti, ar tai tiesa – kreiptis į oficialius atstovus ir paklausti, ar tam tikra internetinė svetainė ar parduotuvė tikrai prekiauja jų produktais. Taip galima išsiaiškinti, ar perkama iš tos parduotuvės prekė tikrai bus kokybiška ir atitinkanti deklaruojamas savybes.

Gresia atsakomybė

Nors dėl kosmetikos klastočių atskiro reguliavimo Lietuvoje nėra, vis dėlto administracinė atsakomybė ar bauda pagal administracinių nusižengimų, o kai kuriais ir pagal baudžiamąjį kodeksą, nustačius tam tikrus pažeidimus gali grėsti. Lietuvos muitinė apsaugo Lietuvos rinką nuo klastočių, kurios gali patekti į šalį iš trečiųjų šalių. Atliekant prekių muitinį tikrinimą pareigūnams gali kilti įtarimų, kad prekės galimai yra klastotės, tai yra, pagamintos pažeidžiant prekių ženklo savininko intelektinės nuosavybės teises.

Tokiais atvejais muitinės pareigūnai pradeda tyrimą ir apie galimai intelektinę nuosavybę pažeidžiančių prekių sulaikymą informuoja prekių ženklo atstovus. Jeigu gaunamas patvirtinimas, kad muitinėje sulaikytos prekės yra klastotės, prekės konfiskuojamos bei sunaikinamos. Tokiais atvejais būtent muitinė  turi daugiausia galimybių inicijuoti baudžiamąjį persekiojimą arba taikyti administracinio nusižengimo kodeksą bei skirti baudas.

Prekės, kurios patenka į Lietuvą iš kitų Europos Sąjungos valstybių nėra muitinės kontrolės objektas, bet tai nereiškia, kad prekės nėra kontroliuojamos dėl jų atitikties reikalavimams ir vartotojai nėra apsaugomi nuo klastočių. Jei suklastota prekė jau yra rinkoje, baudžiamoji atsakomybė taip pat gali būti inicijuojama. Tik svarbu paminėti, kad šiuo atveju koncentruojamasi į sukčiavimo mastus, tad atsakomybės dydis priklauso būtent nuo to. Dažnai klastočių atvejai tiriami Europiniu mastu ir tyrimus kuruoja Europos Sąjungos teisėsaugos bendradarbiavimo agentūra (Europolas), kuri pasitelkia įvairių valstybių ikiteisminių tyrimų įstaigas. Taip pat veikia Europos kovos su sukčiavimu tarnyba (OLAF), kuri turi įgaliojimų atlikti tam tikrus tyrimus, susijusius su sukčiavimu ir klastotėmis, o taip pat kuruoja valstybių narių nacionalinių valdžios institucijų bendradarbiavimą dėl sukčiavimo ir klastočių prevencijos

Na, o jei produktas buvo pripažintas pavojingu, keliančiu žalą ir neatitinkančiu tam tikrų reikalavimų, pavyzdžiui, randamos draudžiamos medžiagos – ima galioti ir produktų saugos įstatymas. Tokiais atvejais prekės yra atšaukiamos iš rinkos ir uždraudžiama jas teikti. Atitinkamai nustačius tokius pažeidimus subjektui būtų taikomos ekonominės sankcijos, kurios tikrai nėra labai didelės, pavyzdžiui, minimali bauda siekia nuo 150 iki 2,5 tūkst. eurų.

Visgi šioje situacijoje susiduriame su sunkumais, nes klastojimas ir sauga yra du skirtingi dalykai. Produktas gali būti suklastotas, tačiau tuo pačiu – visiškai saugus. Dėl to kyla sunkumų tikrojo produkto savininkams, mat jie turi atrasti būdus, kaip pažaboti klastotoją, nes kol kas mechanizmo, kaip tai padaryti paprastai ir užtikrinti, kad intelektinė nuosavybė būtų visiškai apsaugota – nėra.