Septynių milijardų gyventojų pasaulyje – bėdos dėl išmatų

Beveik 2,6 mlrd. žmonių pasaulyje gyvena visiškai antisanitarinėmis sąlygomis. Kasmet daugiau nei 200 mln. tonų žmonių fekalijų neapdorojama. Besivystančiose šalyse apie 90 procentų srutų išleidžiama tiesiai į ežerus, upes ir vandenynus. Ir netgi išsivysčiusiose šalyse yra miestų, kurie naudoja senas nuotekų sistemas, kurios lengvai perpildomos stipraus lietaus.

Remiantis Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, visos šios neperdirbamos nuotekos prisideda prie didelės visuomenės sveikatos krizės, dėl kurios kasmet miršta apie 1,4 mln. vaikų. Tai yra vienas vaikas kas 20 sekundžių, arba daugiau nei nuo AIDS, maliarijos ir tuberkuliozės kartu sudėjus.

Nepaisant šių didžiulių netekčių, sanitarinių sąlygų gerinimas nesulaukia tiek dėmesio, kiek kiti pasaulio plėtros ir gerovės didinimo tikslai. Jungtinės Tautos, kurios buvo išsikėlusios tikslą perpus sumažinti žmonių, gyvenančių antisanitarinėmis sąlygomis, skaičių iki 2015 m., dabar šį tikslą vadina nepasiekiamu.

Nevyriausybinės organizacijos „WaterAid“, besirūpinančios higienos, vandens ir sanitarinėmis problemomis, vyriausiasis analitikas Danas Yeo teigia, kad sanitarija nėra patraukli sritis ir kad dauguma dalykų joje yra susiję su išmatomis, o tai daugelyje kontekstų yra tabu.

Mokymasis kalbėti apie tualetus

D. Yeo mano, kad šis tabu yra viena priežasčių, kodėl sanitarinių sąlygų gerinimui skiriama tiek mažai dėmesio ir tai viešojoje erdvėje tai dar nelaikoma itin svarbia problema. Tačiau kita vertus, sukurti tinkamas sanitarines sąlygas ne taip paprasta.

Rose George, publicistė, nagrinėjanti sanitarinių sąlygų problemas besivystančiose šalyse, teigia, kad pirmosios pastangos apie 1980 m. Indijoje pagerinti padėtį buvo nesėkmingos. Indijos valdžia nemokamai pastatė milijonus išviečių, remdamasi prielaida, kad jomis bus naudojamasi, jei jų bus pastatyta. Deja, išvietės žmonių buvo paverstos pašiūrėmis ožkoms ar sandėliukais, nes žmonės tiesiog buvo įpratę tuštintis ar šlapintis krūmuose. Reikalų atlikimas krūmuose, tuštinimasis atvirose erdvėse kelia nemažai rūpesčių, nes patogenai iš fekalijų neabejotinai pasiekia kaimą, dažnai užteršia bendruomenės vandens atsargas.

Gamtinių reikalų atlikimas lauke sukelia ir kitų pavojų: pavyzdžiui, kai kuriuose kraštuose tai gyvačių, nuodingų vabzdžių įgėlimo grėsmė. Be to, moterys ieškodamas privatesnės vietos gali susidurti su pavojumi būti užpultos ir išprievartautos. „WaterAid“ organizacijos duomenimis, daugelis moterų Afrikoje laukia vakaro, kad galėtų nusilengvinti, nes padorumas reikalauja neiti ten, kur kas nors gali pamatyti, o ilgas šlapimo sulaikymas padidina riziką išsivystyti šlapimo takų infekcijai.

Šios organizacijos atstovas D. Yeo pabrėžia, kad, siekdamos spręsti šias problemas, pagalbos organizacijos turi mokytis dirbti su žmonėmis jų aplinkoje, aiškinti, kodėl tinkamos sanitarinės sąlygos svarbios. Pvz., Bangladeše „WaterAid“ dirba su vietos muzikinio teatro trupe, kuri kuria su sanitarija susijusias parodijas vaikams.

Per savo keliones rašytoja R. George pastebėjo didžiulius kultūrinius žmonių mąstymo skirtumus, susijusius su naudojimusi tualetu. Pavyzdžiui, Kinijoje daugelyje viešų tualetų nėra durų, tik pertvaros, o kai kur nėra net šių, tik klozetai. Amerikiečių tualetuose pertvaros ir durys nesiekia nei grindų, nei lubų, o tai gali atrodyti labai keista britams. Didžiojoje Britanijoje kiekviena tualeto būdelė yra visiškai atskirta nuo kitos.

Rašytoja sako, kad svarbu suprasti, jog sanitariniai klausimai daug kuo susiję ir su psichologija, ne tik fizinėmis sąlygomis – vamzdžiais ir tualetais.

Kanalizacijos sistemos įrengimas

D. Yeo nurodo, kad svarbi yra ir pati kanalizacijos sistema. Visų pirma, išvietė negali būti bjauresnė nei ta, kurią ji pakeičia. Kas norės eiti į drėgną, šaltą išvietę, kurioje knibžda musių, kai galima tiesiog išsituštinti upėje?

Urbanizacija – kitas iššūkis. JT duomenimis, žmonių, gyvenančių lūšnynuose aplink miestus, vis daugėja. 2010 m. 828 mln. žmonių gyveno lūšnynuose. Dažniausiai juose susikuria neoficialios bendruomenės, kurios gyvena ant jiems nepriklausančios žemės. Vietos valdžia žiūri į tokias bendruomenes kaip neteisėtas ir nenori pripažinti jų buvimo. Todėl dėmesio atkreipimas į lūšnynų nuotekų problemą jau rodytų bendruomenių pripažinimą.

O vien jau fizinis lūšnynų išsidėstymas labai apsunkina išviečių juose įrengimą. Didelis žmonių tankumas, itin siauros gatvės, laisvos vietos trūkumas sukelia papildomų rūpesčių, siekiant spręsti fekalijų pašalinimo ir apdirbimo problemas.

Nutekamieji vamzdžiai ir riebalų sankaupos

Investicijos į sanitarinių sąlygų gerinimą garantuotai atsiperka: pasak Jungtinių Tautų, kiekvienas į sanitariją investuotas doleris visuomenės sveikatos išlaidas ir pravaikštų dėl ligų padaromą žalą sumažina 8 doleriais.

Tualeto prieinamumas gali turėti ilgalaikių padarinių. R. George teigia, kad besivystančiuose regionuose net iki 20 procentų mergaičių nelanko mokyklos dėl to, kad jos neturi vietos nusišlapinti. Išvietės įrengimas gali nulemti skirtumą tarp neraštingumo ir išsilavinimo.

Vis dėlto, nors besivystančios šalys neša prastos sanitarijos naštą, būtų klaida manyti, kad išsivysčiusios šalys nesusiduria su šia problema. R. George aiškina, kad urbanizacijos ir populiacijos plėtra itin apkrauna kanalizaciją daugelyje rajonų ir kai kurios nuotekų tvarkymo sistemos turi išleisti neišvalytas srutas, nuotekas, kai kanalizacijoje jų susikaupia itin daug.

Dar didesnę problemą kelia restoranų ir namų ūkių į kanalizaciją išpilamas didelis kiekis riebalų, kurie užkemša kanalizacijos vamzdžius. Kanalizacijoje formuojasi didžiuliai plaukiojantys riebalų, aliejų ir šiukšlių dariniai, kurie kenkia nuotekų apdorojimui ir sukuria daug papildomo darbo nuotekų vamzdžių prižiūrėtojams.