Stebuklingos spalvos ir kitos „super technologijos“: kaip mus apgaudinėja?

O kai kuriais atvejais, rinkodaros specialistų pareiškimai neturi nieko bendro su realybe, tačiau, nepaisant to, tvirtai nusėda vartotojų sąmonėje. Kas reklaminiuose šūkiuose yra tiesa, o už ką tiesiog bando gauti papildomų pinigų?

Kontrastas

Kontrastas ir dinaminis diapazonas – bene svarbiausios ir akivaizdžiausios vaizdo charakteristikos. Kontrasto koeficientas yra baltos ir juodos spalvos ekrane ryškumo santykis ir LCD televizoriams tai gana pastovi reikšmė. IPS LCD matricų versijos pasiekia apie 1000:1 kontrastą, o LCD * VA matricos – maždaug intervale nuo 1500:1 iki 5000:1.

Televizoriai gamintojai greitai suprasto šiuos apribojimus ir pradėjo „ginklavimosi varžybas“, dėl kurių teisingas santykis 1000:1 tapo tiesiog nesolidžiu. Be to, buvo būtina kažkaip dirbtinai atskirti žemiausios, vidutinės ir aukščiausios klasės modelius pagal charakteristikas, įskaitant minėtą kontrastą. Štai čia ir sugalvojo pirmiausia nurodyti „nesąžiningą“ dinamišką koeficientą, o vėliau skaičius pradėjo rašyti visiškai „iš lubų“.

Taigi mes gavome žinomų prekinių ženklų LCD televizorius, kurių specifikacijose begėdiškai nurodyti skaičiai „100000:1″, 1500000:1″ ir t. t. Viskas priklauso tik nuo rinkodaros specialistų sąžinės ir vaizduotės – o čia, kaip žinome, nėra jokių ribų. Kiek pamenu, šis įtartinas aukcionas baigėsi „Philips“ prekės ženklo 9707 serijos televizoriais, kurių kontrasto santykio reikšmė buvo nurodyta skaičiais 150000000:1.

Kodėl būtent tiek? Juk nuliams dar liko daug vietos. Šimtas penkiasdešimt milijonų prie vieno, Karlai! Aš nežinau nei vieno jutiklio, kuris galėtų patikimai įvertinti tokį diapazoną, jei jis tikrai egzistuotų.

Ironiška yra tai, kad pats televizorius buvo geras ir apžvalgoje nusipelnė rekomendacijų. Nebuvo jokio reikalo nurodyti tokius milžiniškus skaičius tam, kad kažkaip pabrėžti jo privalumus. Galbūt tai teko padaryti, nes ankstesniame modelyje jau buvo nurodyta „kukli“ 50000000:1 reikšmė ir kelio atgal jau nebuvo.

Lūkesčiai: televizorius iš ateities, kuris ryškumu konkuruoja su Saule, o juodos spalvos gyliu – su juodąja bedugne. Tikrovė: jūs gaunate įprastą (bet ne blogą) LCD televizorių su statinio kontrasto santykiu nuo 1000:1 iki 5000:1. Tokį pat, kaip prieš kelerius metus.

Kadrų atnaujinimo dažnis

Kai prieiname iki vaizdo atnaujinimo dažnio, marketologo smegenys pradeda dirbti du-tris kartus didesniu dažniu. Televizorių aprašymuose parduotuvėje galime rasti 50, 100, 200 Hz dažnius. O kai kur bus 1000 Hz ir daugiau. Vartotojas, žinoma, daro akivaizdų pasirinkimą – reikia pirkti tą modelį, kuris turi daugiau hercų. Juk jis tiesiog privalo būti geresnis? Ne viskas taip paprasta.

Iš tiesų, šiuolaikinės skystųjų kristalų matricos fiziškai veikia esant nuo 50/60 Hz iki 200/240 Hz (padauginta iš signalo dažnio) dažniui. Visas kitas priedas paimtas iš skenuojančio apšvietimo parametrų ir apdorojimo pagal išgalvotus ir ne itin reikalingus santykius. Čia rinkodara tampa patikimiausiu atsitiktinių skaičių generatoriumi.

Televizorius su daugiau sąlyginių hercų nebūtinai ką nors rodo geriau. Vienintelė šio abejotino skaičiaus paskirtis – teoriškai pabrėžti skirtumą tarp vieno gamintojo linijos pigesnių ir brangesnių modelių.

Lūkesčiai: super aiškus vaizdas ir idealus judesio atkūrimas, nes technologija „100500 Hz SuperMotion Turbo“ – tai ne juokai! Tikrovė: Jūs permokate už etiketę ant televizoriaus, kuris, labai tikėtina, dirbta tuo pačiu dažniu kaip gretimi serijos modeliai. Arba padaugintu dažniu, bet vis viena be jokių principinių skirtumų.

Plati spalvų gama

Prieš keletą metų, maždaug 2007 metais, televizorių gamintojai pasinėrė į eksperimentus ir parodė daug modelių, kurių pradinė spalvų gama gerokai viršijo esamus standartus. Rubino raudona, smaragdo žalia – buvo sunku atsispirti tokiam beprotiškam sodrumui.

Gamintojai greitai paaiškino, kad tai veda tik prie nesveiko spalvų atkūrimo iškraipymo ir modeliai su „Wide Color Gamut“ žymėjimu dingo iš lentynų… Bet tik tam, kad vėl sugrįžtų.

Kvantiniai taškai – girdėjote apie juos? Nuo tada kai bendrovė „Sony“ 2013 metais atgaivino „Triluminos“, kiekvienas save gerbiantis gamintojas nukentėjo nuo šios naujovės. Speciali, LCD televizorių apšvietime esanti medžiaga, spalvų sodrumą pakelia iki neturinčio precendento lygio. Nors kokia čia naujovė, jei mes ją esame matę?

Esmė ta, kad visas vartotojams skirtas turinys yra skirtas daug kuklesnei „Rec. 709“ paletei. Ir pridedant prie jos papildomus 30 proc. spalvų, televizoriui nieko kito nelieka, kaip tik jas „sugalvoti“ arba iškreipti originalą. Informacijos teorija užsimena, kad trūkstamą paletės dalį nėra iš kur paimti.

Jums reikia televizorius, kuris desperatiškai „sugalvoja“ 30 proc. gamos arba sąmoningai iškraipo spalvas? Rinkodaros specialistai tiki, kad taip.

Žinoma, prieštarausite, kad yra plačios spalvų gamos „DCI-P3“ ir „Rec. 2020“, bet pirmoji pasieks vartotojų turinį geriausiu atveju po kelių metų, o antrąją patvirtino ateičiai iki 2020 metų. Jūsų technika rizikuoja pasenti dešimt kartų tol, kol jūs turėsite didelį „DCI-P3“ ir „Rec. 2020“ turinio pasirinkimą.

Lūkesčiai: „puikus spalvų atkūrimas“, „spalvos geresnės už realybę“, „kiti gamintojai to neturėjo ir niekada neturės“. Aš nieko neužmiršau? Tikrovė: persotintas ir „dirbtinis“ vaizdas, kartais su pernelyg ryškiais atspalviais ir neono švytėjimu. Jūs negalite atpažinti savo veido nuotraukoje, nes jis atrodo taip, tarsi mėnesį prabuvote soliariume ir buvote nufotografuotas Pandoroje iš „Avataro“.

Naujos versijos HDMI kabeliai

Daug supintų porų, žinomų kaip HDMI kabelis – tikra aukso kasykla greito pelno mėgėjams. Pastaraisiais metais, HDMI sąsaja pasikeitė kelis kartus ir su kiekviena nauja versija kyla skubus klausimas: ką daryti su laidu? Palikti seną ar pirkti naują? Juk jų yra daugybė, o kainos svyruoja nuo 2 € iki begalybės.

Vartotojas ant įpakavimo mato užrašą „tinka 3D“, „tinka 4K“,„tinka 100500 Hz“ ir pasirenka brangiausią kabelį. Iš dalies jis teisus: akivaizdžiai pigų laidą, kurio kištukas byra prieš mūsų akis, imti nereikia. Tačiau kai kur jis vis dėlto užkibo.

Iš tiesų HDMI (1.3, 1.4, 2.0 ir t. t.) versijos yra tik sąsajos, t. y. jūsų prietaisų įranga. Patiems HDMI kabeliams numatyti tik du žymėjimai: „Standard Speed“ ir „High Speed“. Pirmasis tikrai gali sunkiai siųsti didelį duomenų srautą (didelė raiška, keli garso kanalai ir t. t.), bet antrasis tinka visoms funkcijoms, įskaitant 4K.

Oficialioje HDMI svetainėje pasakyta: „visų HDMI 2.0 funkcijų naudojimui, įskaitant 4K@50/60 Hz (2160p) signalo perdavimą, galite naudoti turimus HDMI kabelius, su „High Speed“ žymėjimu. Kitaip tariant, keisti kabelio nereikia.

Sertifikuotų „High Speed“ kabelių galima rasti kiekviename žingsnyje, o jų kainos nesikandžioja. Tai vienintelis dalykas, kurį jums reikia žinoti, jei neketinate pirkti labai ilgo, 15 metrų kabelio, kur yra prasminga sumokėti daugiau ir pasirūpinti geru ekranavimu.

Lūkesčiai: turiu naują televizorių su HDMI 2.0, man reikia skubiai pakeisti seną kabelį į ką nors solidesnio, nes jis nieko nepalaiko! Realybė: viskas ir taip veikia. Protokolo versija priklauso HDMI įrangai, o ne kabeliui.

Elitiniai HDMI kabeliai

Atskiro žodžio nusipelno taip vadinami „elitiniai“ HDMI kabeliai, kurie, anot kai kurių leidinių, suteikia „aiškesnį vaizdą ir plačią garso sceną“ ir kitaip „į gerąją pusę pakeičia gyvenimą“. Praktikoje dauguma vaizdo ir garso problemų kyla dėl netinkamų nustatymų.

Patikėkite, jei problema tikrai yra prastos kokybės HDMI kabelis – to būtų sunku nepastebėti, nes vaizdas bus su rimtais „nuklydimais“, turės akivaizdžių artefaktų ar net visiškai dings. Jokių subtilių savybių, tokių kaip „natūralaus vaizdo“ ir „garso skaidrumo“ praradimo, ten nebus.