Šiurpu: Gvatemaloje ekshumuojami palaikai, kad atsirastų vietos naujiems (Foto)

Fotografui Saului Martinezui, pačiam gimusiam Gvatemaloje, bet užaugusiam JAV, vis dar sunku suvokti šį fenomeną. „Jeigu nueisi į kapines, per dieną pamatysi 6-10 laidotuvių, ir pusė jų yra susijusios su smurtu šalyje, – sako jis. – Už tvoros žmonės žūsta, o kapinių viduje niekas nieko nesako, kai kūnai yra ištraukiami tam, kad būtų vietos naujiems – į tai žvelgiama kaip į normalų dalyką.“

Jis į gimtinę grįžo 2009 m., kai nusprendė rimtai imtis fotografijos. Jo tikslas buvo suprasti šalį, kurią paliko išsiskyrus tėvams, kai jam buvo 6 metai. Norėdamas atgaivinti šaknis su gimta žeme ir suprasti savo šeimos kelionę jis turėjo visų pirma suprasti šiurpą keliantį smurtą ir nebaudžiamumą šalyje. 36 metus trukęs Gvatemalos pilietinis karas, kuris baigėsi taikos sutartimi 1996 m., tebeturi skaudžių pasekmių. Visuomenė vis dar susiskaldžiusi, buvę pareigūnai dažnai pasuka organizuoto nusikalstamumo keliu, gaujos terorizuoja gyventojus, o teismo salėse retai gali sulaukti teisingumo.

Katastrofiška padėtis aiškiai atsispindi pagrindinėse Gvatemalos miesto kapinėse, kuriose kasdien nesibaigia laidotuvės. S.Martinezas ten nuėjo ieškodamas istorijos ir apstulbo išgirdęs, kad senosios kapavietės yra išvalomos nuo kūnų, kad jose galėtų atgulti nauji. Jo teigimu, jeigu mirusiojo artimieji 14 metų nemoka priežiūros mokesčio (maždaug 24 JAV doleriai už 4 metus), tuomet gauna įspėjimą. Jeigu nemokama ir toliau, tuomet kapavietė išvaloma.

Skaičiuojama, kad per šį procesą, prasidėjusį 2014 m., ir kuris tęsis dar metus, bus atlaisvinta apie 3 tūkst. vietų, kurios prieš tai buvo tapę amžino poilsio vieta vaikams ir suaugusiems. Ekshumuoti palaikai palaidojami masinėje kapavietėje. Artimiesiems tai – dar vienas žiaurus priminimas apie jų skurdą. Kaip ir tokios kapavietės vieta – šalia miesto šiukšlyno.

„Net ir po mirties tu esi pastatomas prie šiukšlių, – sako S.Martinezas. – Todėl kai kuriose nuotraukose visur matyti maitvanagiai – nes vieta yra prie šiukšlyno.“ Tai – milžiniškas kontrastas nuo ritualų, kuriuos galima stebėti kiekvieną lapkričio 1-ąją, kai žmonės išreiškia pagarbą mirusiesiems.

„Tą dieną čia mirtis yra švenčiama. Žmonės eina į kapines, jie valgo, groja muziką. Viskas labai spalvinga – netgi antkapiai“, – pasakoja S.Martinezas. Jis pripažįsta, kad šie kontrastai – vargina. Tačiau kasmet jis pasižada grįžti į JAV, ir kasmet savo pažado neįvykdo. Jis ketina dar aplankyti Salvadorą, galbūt Hondūrą, ir įamžinti šias šalis, kurias niokoja smurtas, gaujos ir korupcija. Matydamas tokį gyvenimą jis sako suprantantis, kodėl tiek daug žmonių rizikuoja ir bando nelegaliai patekti į JAV, kur tikisi geresnio gyvenimo.

„Būdamas čia radau savo gyvenimo tikslą, susijungiau su savo kultūra, šeima, kalba, – teigia fotografas. – Dabar aš suprantu, kodėl mano motina išvyko vaikydamasi amerikietišką svajonę – nes čia yra labai nestabili šalis. Tai maža vieta, ir nedaug žmonių apie ją žino Jungtinėse Valstijose, tačiau kai čia atsiduri, viską supranti.“