Kas pasiekta, pasaulį vaduojant nuo ligų, bado, skurdo ir nelygybės

Sally Nicholson iš tarptautinio nevyriausybinių organizacijų tinklo mini nelygybės problemą. „Kai kuriais atvejais galėjo nutikti taip, kad pažanga davė naudos tik tam tikrai grupei žmonių ir nepasiekė didelės visuomenės dalies“, – teigia ji. Tūkstantmečio plėtros tikslus šiemet pakeitusių naujųjų darnaus vystymosi tikslų sėkmė taip pat labai priklausys nuo to, kaip bus sprendžiama klimato kaitos problema.

Riina Kuusik-Rajasaar iš estų nevyriausybinės organizacijos „Mondo“ pasakoja apie savo patirtį, dirbant Afrikoje. Čia stebimi dykumėjimo procesai ir sausros skubiai verčia ieškoti kitų pragyvenimo būdų žmonėms.

„Pamenu, prieš keletą metų galėjome planuoti žemės ūkio veiklos pradžią kovo, balandžio mėnesį. Dabar kartais dar gegužę nesulaukiama būtino lietaus. Vadinasi, žmonėms gresia badas, nes, nuėmus derlių, tenka išgyventi 6–7 mėnesius sausros ir tas laikotarpis dar išsitęsia. Moterys, kurias mokėme pinti krepšius, matė tai kaip papildomą būdą užsidirbti. Panašu, kad dėl klimato kaitos tai taps dar svarbiau“, – sako R. Kuusik-Rajasaar.

Įvertinti projektų poveikį trūksta laiko

Per pastaruosius 15 metų tarp specialistų tūkstantmečio vystymosi tikslai (angl. „Millennium Development Goals“ (MDGs) tapo savotiška žargonybe, terminu, kurį visi žino, bet retas prisimena, ką konkrečiai jis reiškia.

2000-aisiais pasaulio šalys sutarė per 15 metų įgyvendinti aštuonis tikslus: perpus sumažinti skurdą ir nepriteklių pasaulyje, garantuoti visuotinį pradinį išsilavinimą, užtikrinti lygias moterų ir vyrų teises, dviem trečdaliais sumažinti mažamečių vaikų ir trimis ketvirtadaliais – gimdyvių mirtingumą.

Tarp didžiausių pasaulio problemų taip pat buvo ŽIV ir AIDS bei kitų užkrečiamųjų ligų plitimas, aplinkos tarša ir išteklių eikvojimas, galiausiai – bendradarbiavimo stoka tarp turtingojo ir skurstančiojo pasaulio. Tam skirta daugiau kaip 100 mlrd. eurų. Daugiausiai – iš Europos Sąjungos (ES) šalių. Skelbiama, kad daugumoje šių sričių padaryta didžiulė pažanga.

„Išties pasaulyje yra daugybė vietų, kur nepavyko panaikinti skurdo ir nelygybės. Mūsų organizacija ir dirba būtent tose Afrikos šalyse, kur yra labai skurdžių bendruomenių“, – sako R. Kuusik-Rajasaar. Ji dirba estų nevyriausybinėje organizacijoje „Mondo“, kur koordinuoja pagalbos iniciatyvas Afrikoje, Afganistane, Jordane, Jemene ir Ukrainoje.

„Ten šeimos negali užsitikrinti reguliarių pajamų, kad prasimaitintų. Jau nekalbant apie galimybę išleisti vaikus į mokyklą. Afganistane moterys miršta gimdydamos, nes neturi pakankamai žinių arba paprasčiausios medicininės pagalbos“, – teigia R. Kuusik-Rajasaar.

Jungtinių Tautų (JT) duomenimis, per 15 metų skurstančiųjų ir alkstančiųjų pasaulyje sumažėjo perpus, o vidutines pajamas – daugiau kaip keturis Jungtinių Valstijų dolerius per dieną – uždirbančiųjų šiandien yra triskart daugiau.

Nepaisant to, kad organizacijai veiklos netrūksta, R. Kuusik-Rajasaar pripažįsta, kad pažanga matyti. „Jau šešerius metus dirbame su keliomis bendruomenėmis šiaurinėje Ganoje. Galiu pasakyti, kad jos gerai supranta išsilavinimo reikšmę gyvenimo kokybei. Net beraštės močiutės ir mamos supranta, kad, norint išsivaduoti iš skurdo, būtina leisti vaikus į mokyklą, ypač – mergaites“, – teigia organizacijos „Mondo“ atstovė.

Pasak jos, organizacija finansuoja pradines mokyklas keliuose kaimuose, kur mokosi apie 150 vaikų. Tam lėšų skyrė privatūs asmenys iš Estijos. „Mums atrodo labai svarbu, kad patys estai suprastų, jog tai yra būdas prisidėti prie problemų sprendimo pasaulyje. Galiu pasakyti, kad po šešerių metų matome vaikus, kurie, baigę pradinę mokyklą, labai nori tęsti mokslus“, – tikina R. Kuusik-Rajasaar.

Duomenys rodo, kad dvigubai daugiau mokyklinio amžiaus vaikų lanko mokyklą ir tarp jų padaugėjo mergaičių. Perpus mažiau vaikų miršta, nesulaukę penkerių metų. Šis skaičius pasaulyje sumažėjo iki 6 mln. kasmet. Skiepai nuo tymų išgelbėjo daugiau kaip 15 mln. gyvybių. Dauguma moterų Azijoje ir Afrikoje dabar sulaukia pagalbos gimdymo metu. Gimdyvių mirčių skaičius irgi sumažėjo perpus.

Vis dėlto, kaip pastebi organizacijos „Mondo“ atstovė, įvertinti daugelio projektų poveikį trūksta laiko. „Per vienerius ar dvejus metus, kuriuos vaikas praleidžia mokykloje, didelio pokyčio vietos bendruomenėje gal ir nepasimato. Panašu, kad sveikatos, švietimo ar verslumo srityje per tokį laiką padarytą poveikį įvertinti – labai sunku. Mums tai – didelis iššūkis, reikia daugiau laiko“, – teigia R. Kuusik-Rajasaar.

Moteris pasakoja, kad organizacija, kurioje ji dirba, Estijoje surengė pribuvėjų mokymus moterims iš Afganistano. Grįžusios į savo šalį, jos apmokė dar 500 pribuvėjų, o šios perdavė žinias bendruomenėse dar plačiau.

„Galime teigti, kad iš to naudos gavo apie 50 tūkst. Afganistano žmonių. Tačiau kiek dėl to sumažės gimdyvių mirčių, kol kas sunku pasakyti. Yra manančių, kad moksliškai tokio poveikio apskritai neįmanoma pamatuoti. Kaip įvertinti išgelbėtas gyvybes? Ar dešimt yra mažai? Ar 100 yra jau pakankamai, kad galima būtų teigti, kad pinigai gerai panaudoti?“ – klausia R. Kuusik-Rajasaar.

S. Nicholson: pinigų yra, bet juos reikia tinkamai investuoti

Tarp išsikeltų tikslų buvo ir siekis sumažinti skaičių žmonių, neturinčių galimybės naudoti švarų vandenį ir nuotekų valymo įrenginius. Per pastaruosius du dešimtmečius tai tapo prieinama 2 mlrd. žmonių pasaulyje. Mažiau žmonių gyvena lūšnynuose. Tačiau, kaip pastebi specialistai, klimato kaita vietomis visas pastangas paverčia niekais.

„Pamenu, prieš keletą metų galėjome planuoti žemės ūkio veiklos pradžią kovo, balandžio mėnesį. Dabar kartais dar gegužę nesulaukiama būtino lietaus. Vadinasi, žmonėms gresia badas, nes, nuėmus derlių, tenka išgyventi 6–7 mėnesius sausros ir tas laikotarpis dar išsitęsia. Moterys, kurias mokėme pinti krepšius, matė tai kaip papildomą būdą užsidirbti. Panašu, kad dėl klimato kaitos tai taps dar svarbiau, kad žmonės galėtų užsidirbti pragyvenimui“, – sako R. Kuusik-Rajasaar.

Be gero susitarimo dėl klimato kaitos, negalimas joks tvarus vystymasis, teigia S. Nicholson, dirbanti nevyriausybinėje organizacijoje „Pasaulio gamtos fondas“. Jis yra prisijungęs prie tarptautinės iniciatyvos „Beyond“, kuri teikia pasiūlymus dėl naujųjų tvaraus vystymosi tikslų.  

„Klimato kaita paveiks visas gyvenimo sritis ir visur. Todėl šis aspektas figūruoja daugelyje naujųjų darnaus vystymosi tikslų – ypač tų, kurie susiję su žemės ūkiu, statyba, energetika. Tačiau ne tik klimato kaita – aplinkos apsauga, socialinė apsauga ir ekonomika apskritai persipina šiame tarptautiniame dokumente. Tai – drąsus ir ambicingas planas, kuris, tikėtina, pakeis požiūrį į pasaulio vystymąsi ateityje. Jis taip pat apima ir veiksmus Europoje“, – sako S. Nicholson.

Ji taip pat atkreipia dėmesį, kad per ateinančius dešimtmečius bus siekiama panaikinti vis didėjančią nelygybę visame pasaulyje, ne tik skurdžiose šalyse. „Tūkstantmečio vystymosi tikslai tapo savotišku plakatu, kurį galima iškelti, siekiant atkreipti dėmesį. Man regis, jie tapo gerai žinomi, nes yra labai suprantami. Visi sutinka, kad žmonės turi teisę į švarų vandenį, maistą, kad neturėtų gyventi skurde, kad reikia pasirūpinti gimdyvių sveikata.

Vyriausybėms tapo lengviau sutelkti tam išteklius, nes daugelis sutinka, kad tai – svarbu šalies vystymuisi. Tačiau jie neatsižvelgė į nelygybės problemą. Kai kuriais atvejais galėjo nutikti taip, kad pažanga davė naudos tik tam tikrai grupei žmonių ir nepasiekė didelės visuomenės dalies“, – tvirtina pašnekovė.

Jos manymu, svarbu pabrėžti, kad nauji planai nereiškia, jog paliekame likimo valiai senus siekius. Anot S. Nicholson, kaip tik ir imamasi to, ko nepavyko pasiekti, įgyvendinant tūkstantmečio vystymosi tikslus, nes visi jie – svarbūs. Tačiau naujajame plane žvelgiama plačiau – siekiama spręsti struktūrines skurdo, nelygybės, aplinkosaugos problemas.

„Labai svarbu tai, kad siekiama nepamiršti nė vieno. Jei prisimintume tūkstantmečio vystymosi tikslus, juose buvo sakoma – perpus sumažinti, tiek ir tiek žmonių turėtų būti aprūpinti vandeniu ir pan. Naujieji tikslai siekia, kad visiems tai būtų prieinama, niekas neliktų „už borto“, – teigia organizacijos „Pasaulio gamtos fondas“ atstovė.

Nepaisant minimos sėkmės, pagalbos projektai neretai sulaukia kritikos dėl tinkamo lėšų panaudojimo. Kartais minima statistika, kad naudos atneša tik kas antras. Pasitikėjimo stoka kartais įvardijama kaip viena iš priežasčių, kodėl tik nedaugelis šalių vykdo savo įsipareigojimus paramai. Pasak S. Nicholson, taip pat svarbu užtikrinti, kad pinigai nebūtų švaistomi ir iš tiesų duotų naudos toms šalims, kuriose yra įgyvendinami.

„Svarbu pažymėti, kad trumpa projektų trukmė yra problema. Kai kurių pokyčių neįmanoma pasiekti per trejus metus – tiek trunka finansinė parama. Ilgalaikiai pokyčiai reikalauja ilgalaikių investicijų. Tai rodo ne tik vystomojo bendradarbiavimo projektų, bet ir europinių patirtis. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog oficialioji parama vystymuisi yra yra tik vienas iš būdų siekti šių tikslų.

Kai kurias lėšas, švaistomas, pavyzdžiui, iškastinio kuro subsidijavimui reikia nukreipti kitokiems sprendimams. Būtina spręsti problemą, kad kai kur išsivysčiusių šalių veikla skurdžiose šalyse neduoda joms jokios naudos, ypač – išteklių gavybos srityje. Pelnai nelieka toje šalyje arba iškeliauja per ofšorines bendroves. Pinigų yra, tačiau juos reikia tinkamai investuoti, kad ir naujieji tikslai būtų sėkmingi“, – sako S. Nicholson.

Jos nuomone, Europoje jau imtasi svarbių žingsnių, sprendžiant šias problemas: reikalaujama detalių ataskaitų pagal šalis, kuriose pateikiami tokie duomenys, kokių mokesčių nemoka investuotojai, o kokius – moka, ką įdarbina ir pan.

Tai, pašnekovės teigimu, prisideda prie didesnio paramos projektų skaidrumo. S. Nicholson pabrėžia, kad ypač tais atvejais, kai bendradarbiauja viešasis ir privatusis sektorius, labai svarbu, kad skaidrumas būtų užtikrintas ten, kur naudojami valstybės pinigai.

R. Kuusik-Rajasaar: už 3 eurus galite išleisti Kenijos vaiką į mokyklą

R. Kuusik-Rajasaar, kaip ir kitos šioje srityje dirbančios organizacijos, irgi pažymi, kad darbą apsunkina trumpas projektų finansavimas. Ji taip pat pasakoja, kad, nepaisant didelių pastangų, dirbant su skirtingų kultūrų žmonėmis, greta tokių kliūčių, kaip korupcija, kartais koją pakiša ir paprasti žmogiškieji veiksniai.

„Paklausėme bendruomenių, kokias aplinkosaugos problemas jie laiko svarbiausiomis. Be šiukšlių ir atliekų kalnų, jie paminėjo, kad Sacharos dykuma plečiasi į pietus ir jų kaimas kenčia dėl sausros bei staigių liūčių, kurios labai ardo dirvožemį. Mes jiems pasiūlėme pasodinti mango medžių. Jie sutvirtina dirvožemį, greitai auga, suteikia pavėsį ir duoda vaisių. Taigi ateityje gali tapti ir pragyvenimo šaltiniu.

Bendruomenė pernai pasodino 150 vaismedžių. Tačiau, kai atėjo laikas įvertinti padėtį, jie pranešė, kad daugelis medžių nudžiuvo, nes jų niekas nelaistė. Taigi iš praktikos galiu pasakyti – kad ir kaip besistengtum, kai kurių nesėkmių tiesiog neįmanoma išvengti dėl žmogiškojo veiksnio. Aš pažinojau tuos žmones ir jų būdą, tačiau nepatikrinau, ar yra paskirtas žmogus laistyti tuos medžius“, – pasakoja R. Kuusik-Rajasaar.

Visgi moteris įsitikinusi, kad, nepaisant trūkumų, su palyginti nedideliais ištekliais galima padaryti daug gero. Ji sako, kad tokios nuostatos pagrindas turėtų būti žmogaus orumas kaip vertybė. „Tikiu, kad, jei paklaustum lietuvio, esto ar siro, visi jie patvirtintų, kad nori gyventi sveiką, laimingą gyvenimą ir būti išsilavinę. Negali pasirinkti, kur gimti. Todėl turime padėti tiems, kurie yra daug prastesnėje padėtyje nei mes.

Be abejo, kad ir pas mus egzistuoja nelygybė. Tačiau tai labai sąlyginis dalykas. Baltijos šalyse, kur minimalus atlyginimas yra apie 300 eurų, skurdo riba yra apie 10 eurų per dieną. O bendruomenės, su kuriomis mes dirbame, turi pragyventi už mažiau nei eurą per dieną. Vadinasi, mūsų skurstantieji gyvena dešimt kartų geriau“, – sako organizacijos „Mondo“ atstovė.

Ji pripažįsta, kad dažnai sulaukia klausimo, kodėl reikėtų spęsti panašias problemas toli Afrikoje, jei jos vis dar egzistuoja tokiose šalyse, kaip Estija ar Lietuva. Skeptikams ji pateikia keletą skaičių. „Pinigai, kuriuos skiria mūsų valstybė, yra mažiau nei 0,17 proc. visų šalyje gaunamų pajamų. 99 proc. šalies biudžeto lieka perskirstyti mūsų gyventojų reikmėms.

Žmonės klausia, kodėl turėtų remti vaiką Kenijoje ir ką galima nupirkti už 40 eurų per metus, kuriuos mes prašome paaukoti. Jiems atsakau – tai nėra mažai, bet tikriausiai tiek išleidžiate per vieną kartą nuėję į parduotuvę nusipirkti maisto. Padalinę per metus, gautumėte apie 3 eurus per mėnesį. Tiek kainuoja kapučino kavos puodelis Talino centre. O už tokią sumą galite išleisti Kenijos vaiką į mokyklą visiems metams“, – tvirtina R. Kuusik-Rajasaar.

Ji įsitikinusi, kad, galvodami plačiau, galime daug nuveikti su labai nedaug pinigų. Pašnekovė pabrėžia, kad euro vertė Kenijoje kur kas didesnė nei Estijoje. „Skeptikus įtikinti nėra lengva, tačiau, užuot tai darę, stengiamės dirbti atvirai, skaidriai ir parodyti, kad mumis galima pasitikėti. Žmonės galbūt net nesusimąsto, kad suma, prilygstanti kavos puodeliui per mėnesį, gali padaryti tiek gero“, – teigia R. Kuusik-Rajasaar.

Paklausta apie tai, kaip, jos manymu, pastangas kovoti su skurdu paveiks dabartinė migrantų ir pabėgėlių krizė Europoje, moteris sako – kai kyla grėsmė žmonių gyvybėms, be abejo, pirmiausia reikia jiems padėti, o paskui galvoti apie didesnius tikslus. Organizacijos „Mondo“ atstovės nuomone, pabėgėlių krizė atkreipė politikų ir visuomenės dėmesį į tai, kad būtina padėti toms šalims, kurios yra arčiausiai šių žmonių namų.

„Greičiausiai dėl to išaugs pritarimas humanitarinės paramos skyrimui, bet taip pat ir vystomojo bendradarbiavimo programoms kaimyninėse šalyse. Patirtis rodo, kad žmonės nenori būti toli nuo namų, jie nebėgtų, jei neturėtų rimtos priežasties ar nebūtų kitų veiksnių, kurie juos privertė bėgti. Krizė tikrai apsunkins vystomojo bendradarbiavimo darbą, tačiau galbūt suteiks progą daugiau kalbėti apie besivystančiojo pasaulio problemas. Politinei diskusijai metas subręsti ir nustoti kalbėti vien apie pabėgėlių priėmimo kvotas“, – mano R. Kuusik-Rajasaar.