Rusija po Vladimiro Putino: savo mintimis ir planais pasidalino įtakingiausio jo kritikas

Nuo Sovietų Sąjungos griūties praėjo bemaž ketvirtis amžiaus, tačiau Rusija vis dar turi didžiulių problemų. Ir nors ne visose iš Sovietų Sąjungos gniaužtų išsivadavusiose šalyse situacija yra labai gera, jos bent jau nėra nervingos ekspansionistinės valstybės, apsiginklavusios branduolinėmis galvutėmis. Daugelis šių šalių tapo demokratinėmis, be to, jose niekada nebuvo nutraukti pilietinę visuomenę saistantys ryšiai.

Rusija šių dalykų niekada neturėjo, o iškart po Sovietų Sąjungos griūties sekęs dešimtmetis prisimenamas kaip nusikaltimais, korupcija, chaosu ir ekonominiu nestabilumu paženklinta era. Nenuostabu, jog Vladimiro Putino atėjimas į valdžią buvo sutiktas su palengvėjimu – buvo tikima, jog pagaliau į valdžią atėjo rimtas žmogus, galintis padaryti tvarką.

Tačiau vietoj to jis pradėjo kurti mafijos principais paremtą valstybę, kurios tikslas kaupti turtus ir galią mažam, režimui palankiam žmonių ratui. Šalyje taip pat vyksta žiaurūs susidorojimai su žurnalistais ir politiniais aktyvistais, užsienio kapitalas palieka valstybę, o nacionalistinių nuotaikų užvaldytas V.Putinas po neteisėtos Krymo aneksijos, kelia neramumus ir likusioje Ukrainos dalyje.

Ir jis nežada trauktis – kitais metais jo valdymo laikotarpis apims jau 17 metų. Žmonės gyvenantys Rusijoje ir už jos ribų klausia – kas turėtų atsitikti, kad Rusijoje prasidėtų drastiški pokyčiai. Ar jie išvis įmanomi?

Alternatyva valdžiai – šešėlinė vyriausybė

Į šiuos klausimus bando atsakyti Michailas Chodorkovskis, iki 2003 metų suėmimo laikytas turtingiausiu Rusijos žmogumi. Tuomet V.Putinas atėmė iš jo visus turtus ir pasodino į kalėjimą dešimčiai metų.

Oficialiai M.Chodorkovskis buvo kaltinamas sukčiavimu ir mokesčiu vengimu, bet magnato šalininkai teigia, jog iškeltos bylos buvo bausmė už Rusijos politinės opozicijos finansavimą.

2013 metais M.Chodorkovskis buvo paleistas į laisvę ir deportuotas iš šalies. 2015 metų pabaigoje V.Putinas nusprendė, kad nori jį vėl pasodinti už grotų, todėl M.Chodorkovskis priverstas slapstytis Londone.

M.Chodorkovskis susikrovė turtus, įkūręs vieną iš pirmųjų privačių bankų Sovietų Sąjungoje. Vėliau, pasinaudodamas korumpuotomis privatizavimo praktikomis, įsigijo įmonę, kuri galiausiai tapo didžiausia naftos gavybos bendrove šalyje.

Devintajame dešimtmetyje jis paskelbė norintis transformuoti ne tik nesąžiningą savo verslo modelį, bet ir visą šalį – į tokią, kuri būtų paremta intelektu ir inovacijomis, ne tik iš naftos gaunamomis lėšomis. Vedamas šių tikslų 2001 metais M.Chodorkovskis kartu su kitais oligarchais įkūrė „Atviros Rusijos” fondą, skirtą civilinių ir švietėjiškų iniciatyvų rėmimui. Netrukus po jo suėmimo, dėl finansavimo trūkumo, fondo veikla buvo sustabdyta.

2014 metais, praėjus devyniems mėnesiams po paleidimo į laisvę, „Atviros Rusijos” veikla buvo atnaujinta ir tapo dar ambicingesnė. Jos tikslas – sukurti naują valdžią Rusijos visuomenei, kuri funkcionuotų paraleliai dabar egzistuojančiai ir būtų pasirengusi perimti šalies valdymą, jei dabartinė sugriūtų.

M.Chodorkovskio vizija primena šešėlinę vyriausybę, tačiau šalia jos dar turėtų būti ir visų visuomenės funkcionavimui reikalingų profesijų atstovų – žurnalistų, valstybės tarnautojų bei kitų sričių specialistų, kurių veiklą šiuo metu uzurpavo Putinas bei jam parankūs žmonės.

Pasiruošimas valdžios kaitai – lyg maratono bėgimas

Paleistas į laisvę M.Chodorkovskis greit suvokė, jog vienintelis būdas Rusijoje sukurti revoliuciją yra imtis ginkluoto perversmo. Būtent ginkluotas pasipriešinimas ar bent jo grėsmė sugebėjo išjudinti oligarchinę Ukrainos valdžią.

Deja, pasak M.Chodorkovskio, daugelis V.Putinui nepritariančių žmonių, kol kas nėra pasiruošę tokiai aukai: „Reikalai prasti, bet gyvenimas tęsiasi. Žmonės sukaupia šiek tiek turto, perkasi butus ir kol jiems to užtenka, pokyčių nebus” , – pažymėjo jis.

Net jei ginkluoto pasipriešinimo nebus, V.Putino valdymas negali tęstis amžinai. M.Chodorkovskis supranta, kad jis pats lūžio gali ir nebesulaukti, tačiau tai nėra priežastis nuleisti rankas. Jo tikslas yra paskirti ateinančius dešimt metų patyrusių ekspertų tinklo kūrimui, gebančiam darniai dirbti drauge.

Šis tikslas dvejopas: sukurti civilių armiją, gebančią atlikti visas valstybei reikalingas funkcijas, o taip pat rasti būdus, kaip paskleisti žinią apie tokių žmonių egzistavimą šalyje, kurioje viešoji erdvė seniai sugriauta, o bendravimas smarkiai apribotas.

M.Chodorkovskis - ne pirmas žmogus Rusijoje keliantis plataus, prieš V.Putiną nukreipto fronto idėją, bet pirmasis, sugebėjęs identifikuoti žmones, kurie galėtų šioje koalicijoje vaidinti svarbų vaidmenį, suteikti jiems darbus bei remti finansiškai.

Kitas Putino oponentas Garis Kasparovas, šiuo metu taip pat gyvenantis užsienyje, antrina M.Chodorkovskiui: „Bėgame maratoną, kuris bet kuriuo momentu gali pavirsti į sprintą – ir kuomet tai atsitiks, privalome turėti žmones, kurie galėtų pakeisti valdžią. Jei tokios komandos nebus, papulsime į tikrą chaosą – kaip tai nutinka daugelio valdžios perversmų metu.”

Opozicija priversta veikti išeivijoje

Per dešimt metų, praleistų kalėjime, M.Chodorkovskis sekė naujienas apie Rusiją vietinėje ir užsienio žiniasklaidoje, stengėsi neatsilikti, tačiau jis praleido tai, ko laikraščiai nesugebėjo atspindėti – radikalius pokyčius visuomenėje.

Šalyje įsivyravo militaristinės bei nacionalistinės nuotaikos, o V.Putino politinių susidorojimų mastas pasiekė protu nesuvokiamas ribas. Vienas iš ryškesnių pavyzdžių – tragiškas Boriso Nemcovo likimas. Jo paties organizuoto protesto išvakarėse, V.Putino kritikas buvo nušautas šalia Kremlino.

V.Putino kova su vadinamąja „Penktąja kolona” neaplenkė ir kitų politinių aktyvistų, į kuriuos M.Chodorkovskis dėjo daug vilčių. Praėjus kelioms savaitėms po B.Nemcovo nužudymo, M.Chodorkovskio spaudos atstovė, Olga Pispanen, grįžusi iš gimtadienio šventės, ant savo buto durų rado laidotuvių vainiką.

Praėjus dar trims mėnesiams, vienas iš M.Chodorkovskiui dirbančių žmonių dėl nežinomų priežasčių prarado sąmonę savo kabinete ir buvo nuvežtas į ligoninę. Ten nustatyta, jog jo inkstai nustojo veikti dėl neaiškios kilmės toksinų.

Dėl šių priežasčių turbūt nekeista, kad dalis žymių Maskvos intelektualų nusprendė, jog dirbti savo šalies labui būtų saugiau per atstumą – garsiausias Rusijos ekonomistas Sergejus Gurijevas šiuo metu gyvena Paryžiuje, rašytojas Borisas Akuninas taip pat persikėlė į Prancūziją, dešimtys žinomų žurnalistų dirba iš Niujorko, Vašingtono, Berlyno, Londono, Ženevos ar Tel Avivo.

Kelias į ateitį – ne be iššūkių

Vienas svarbiausių šių metų įvykių Rusijoje yra artėjantys parlamento rinkimai. 2014 metų rinkiminių įstatymų pakeitimai teoriškai leidžia individams iškelti savo kandidatūras tiesioginiuose rinkimuose. M.Chodorkovskis nori pasinaudoti proga ir iškelti devyniolika savų kandidatų ir leisti savo šešėlinei visuomenei išmėginti jėgas.

Tačiau tai, kad 142 milijonus turinčioje šalyje jis sugebėjo rasti vos saujelę kandidatuoti galinčių žmonių, rodo, kokie riboti yra M.Chodorkovskis žmogiškieji resursai.

M.Chodorkovskis nėra buvęs Rusijoje nuo 2003 metų – galbūt jis yra per daug atitrūkęs nuo Rusijos visuomenės ir ideologinių pokyčių joje, bet vis dėlto, savo siūlomą kelią jis mato kaip vienintelę alternatyvą.

V.Putino režimas kada nors žlugs – tai neišvengiama. Galbūt tai neįvyks taip, kaip to tikisi M.Chodorkovskis ir jo paruošti žmonės nesugebės atsidurti valdžioje. Tačiau net ir tuo atveju, jis bus sukūręs prasmingus darbus dešimtims ir įtraukęs į pilietinį gyvenimą tūkstančius žmonių. Kol kas tai yra didžiausia investicija į Rusijos ateitį, kokią kas nors šiuo metu yra pasiryžęs daryti.