VDU universiteto mokslininkė papasakojo kur ir kaip Lietuvoje vaidenasi

– Jūsų disertacijoje apie antgamtinio pasaulio patirtis nemažai rašoma apie žmonių susitikimus su mirusiaisiais. Ar galite papasakoti, kaip tai įvyksta, kokia galėtų būti to prasmė?

– Šie pasakojimai apie bendravimą su mirusiaisiais turi daugiausia sąsajų su tradiciniu folkloru ir mitologinėmis sakmėmis. Keisčiausia tai, kad net šiais laikais, įvykus mokslo pažangai ir technologijoms užvaldžius pasaulį, žmonės tebepasakoja apie susidūrimus su mirusiaisiais – lygiai taip pat, kaip anksčiau. Pastebėta, kad tai dažniausiai įvyksta reikšmingomis aplinkybėmis, kaip ir mitologinėse sakmėse – kai žmogus neseniai miręs, kai praėję dar nedaug laiko nuo jo mirties. Dažniausiai vaidenasi tie, kurie Žemėje tarsi turi nebaigtų reikalų arba yra mirę ne savo laiku.

Man pačiai įstrigo vienos pateikėjos pasakojimas. Tai buvo susitarimas, kad kai kuris nors iš žmonių grupės mirs, jis vienokia ar kitokia forma ateis ir pasirodys kuriam nors gyvajam, taip pranešdamas, kad yra pomirtinis pasaulis. Pateikėja, vyresnio amžiaus moteris, pasakojo, kad ji taip sutarė su savo drauge. Po draugės mirties praėjus kelioms dienoms, pateikėja buvo namuose viena ir ta draugė jai pasirodė. Esu net nufotografavusi tą vietą, kur, pasak moters, pasirodė jos draugė. Toji vieta – tarpdurys, tokios užuolaidėlės.

Tai moteriai pasidarė baisu, ji sustingo ir bijojo net pajudėti. Mirusioji, kurį laiką pastovėjusi, pranyko, bet viskas tuo nesibaigė – atsigulusi moteris jautė, kad kažkas judina jos antklodę, tarsi norėtų atsigulti šalia. Ji vėl pradėjo melstis, bijoti, nes dažniausiai žmones, su tuo susidūrusius, apima nevaldoma baimė. Po kurio laiko, kaip pasakojo ji, kambaryje pasigirdo baisus trenksmas. Vėliau viskas tarsi išnyko ir moteris ramiai užmigo.

Tokių pasakojimų yra ne vienas, labai daug jų užrašyta ir seniau. Taip pat yra daug labai panašių sakmių, šiuo dalykus tyrinėjusių mokslininkų. Apie tai pasakoja ir šiuolaikinis jaunimas, nes pasakojimų radau ir internete.

– Tokius pasakojimus dažniausiai girdime iš garbaus amžiaus žmonių, o šie įvykiai nutinka kaime, gamtoje, sutemus, žmogui esant vienam. Ar jūsų darbas parodė, kad yra kitaip?

– Būtent. Įdomu tai, kad tie pasakojimai įvairūs – nuo panašių į tradicines sakmes, iki pačiomis įvairiausiomis formomis vykstančių antgamtiškų patirčių. Disertacijoje yra atskiri skyreliai apie tai, kaip fotografijose išryškėja vaiduoklių siluetai. Vaiduokliai pasirodo įvairiose šiuolaikinėse žmonių susitelkimo vietose – kultūros namuose, ligoninėse, kino teatruose, parduotuvėse.

Pati buvau ekspedicijoje Biržuose ir kalbinti žmonės mane vis nukreipdavo į „Norfos“ parduotuvę. Prieš daug metų apie tai neva yra rodę per televiziją – parduotuvėje nuo lentynų krinta prekės, apsaugos kameros fiksuoja neaiškius judesius. Šiuolaikiniai vaiduokliai pasireiškia pačiomis įvairiausiomis formomis, net per technikos prietaisus. Dažnai pasakojama apie tai, kad suveikia signalizacija, fiksuojami kažkokie judesiai.

– Savo darbe minite fotografijų ir veidrodžių sąsają.

– Taip, fotografijas ir veidrodžius sieja tai, kad jie tarsi atvirkščiai atspindi pasaulį, o tradicinėje kultūroje mirusiųjų pasaulis ir yra vaizduojamas kaip atvirkštinis gyvųjų pasauliui. Yra nemažai burtų, susijusių su veidrodžiais, kad ir Kūčių burtai, leidžiantys pamatyti savo būsimąjį vedybų partnerį arba kažkokį svarbų gyvenimo įvykį. Be to, mirus žmogui, veidrodžiai namuose uždengiami.

– Įdomu, kad nors vyrauja aiški ir matoma mokslo pažanga, žmonės vis tiek tiki paranormaliais, antgamtiniais reiškiniais, teigia su tuo susiduriantys. Kaip tai galima paaiškinti šiandien? Ar vaiduokliai išmoko naudotis šiuolaikinėmis technologijomis?

– Mokslininkai turi daug paaiškinimų. Vienas jų – kad šiuolaikiniame pasaulyje žmonės turi mažiau ryšio su religija. Tai rodo religijos stoką, nes žmogui reikia anapusinių dalykų ir tikėjimo, kad mirtimi viskas nesibaigia. Bandoma įvairiais būdais ieškoti to anapusinio pasaulio ir jo įrodymų.

Šiuolaikiniam žmogui sunku patikėti abstraktaus, visagalio Dievo buvimu, o kad egzistuoja dvasios, galima patikrinti spiritizmo seansu ar kitais burtais. Manau, kad tokiuose pasakojimuose ir atsispindi šiuolaikinio žmogaus žūtbūtinis noras įsitikinti, kad po žemiškojo gyvenimo mūsų laukia anapusinis.

– Ar XXI a. yra tam tikro sakmiško naratyvo, pasakojimų, kurių anksčiau nebuvo?

– Taip, to yra. Pavyzdžiui, mūsų kultūroje nebūdavo būdinga pasakoti apie buvusį gyvenimą, tad čia jau galima įžvelgti šiuolaikinio, globalėjančio pasaulio įtaką. Taip pat seniau nebuvo ir pasakojimų apie nufotografuotus vaiduoklius – tai šių laikų atspindys. Kad ir tie patys pasakojimai apie vaiduoklius ligoninėse – žmonės seniau mirdavo namuose ir tokių istorijų nebuvo.

Visgi visuose pasakojimuose, kuriuos galima priskirti XXI a., yra daugiau ar mažiau sąsajų su tradiciniais pasakojimais. Įdomu, kad istorijas apie reinkarnaciją, apie buvusius gyvenimus pasakoja žmonės, praeitame gyvenime mirę nelaiminga mirtimi – ne laiku, o gal juos kas nors nužudė.

Tie, kurie mirė laimingai, tokių prisiminimų neturi ir tęsia savo kelionę toliau. Tai savotiškas ryšys su tradiciniais pasakojimais, su mitologinėmis sakmėmis, kur sakoma, kad vaidenasi būtent ne laiku mirusiųjų vėlės.

– Ar galima sakyti, kad tie archetipiniai vaizdiniai atgimsta?

– Matyt, jie niekur neišnyksta, yra saugomi kolektyvinėje atmintyje ir mes negalime nuo pabėgti, nes archetipai paveldimi. Kažkas kinta, bet kinta neesminės detalės. Įsigilinus į semantinius šių pasakojimų klodus, paaiškėja, kad nuo mitologinių sakmių toli nepabėgome.

– Anglai didžiuojasi savo pilimis, kuriose vaidenasi, – tai tarsi jų vizitinė kortelė. Ar Lietuva šioje srityje turi ką nors išskirtinio?

– Pasakojimų grupėje galima išskirti kai ką lietuviško. Pavyzdžiui, istorijose apie neatpažintus skraidančius objektus (NSO), apie susidūrimus su ateiviais pastebėjau lietuviškumo. Lyginau užrašytus lietuvių pateikėjų pasakojimus su plačiai pasklidusiais pasakojimais anglų kalba. Užsienio pasakojimuose ateiviai pasižymi griežtumu, šaltu protu.

Lietuvoje pasakojama, kad ateiviai gana emocionalūs, reaguoja į savo „aukų“ emocijas, į kūno pokyčius. Jei atlieka eksperimentą su žmonėmis ir jiems skauda, ateiviai juos ramina ir net duoda skausmą malšinančių vaistų. Tad kiekvienoje pasakojimų grupėje galima išskirti, kas būdinga lietuviams, ir kas būdinga kitiems.

Nepastebėjau, kad vaidentųsi išskirtinėje vietoje, nes namuose ir butuose vaidenasi tiek lietuvių, tiek užsienio istorijose. Yra nemažai pasakojimų ir apie pilis. Viena pateikėja, dirbusi Raudondvario pilyje, pasakojo, kad ten būta mistinių dalykų. Kalbant apie pilis, pasakojimai apie vaidenimąsi jose yra netgi skatinami. Jei vaidenasi namuose, žmonės pasikviečia kunigą arba bando patys kažką padaryti, o pilims tai naudinga, tai traukia turistus.

– Ar esate asmeniškai susidūrusi su panašiais nepaaiškinamais dalykais?

– Taip, turiu tokių patirčių. Žinoma, kaip mokslo žmogus, ieškau tam racionalaus paaiškinimo, bet yra ir tokių dalykų, kurių paaiškinti negaliu. Dar studijų laikais gyvenau bute, kuriame buvo nepaaiškinamų bildesių, o juos girdėdavau ne aš viena. Visi mes, kambario draugai, girdėdavome garsus virtuvėje, bet atėję ten nieko nerasdavome.

Viską „vainikavo“ tai, kad išprotėjo mūsų katinas. Taip būna, kad ir katinai išprotėja. Mes nešėme jį pas veterinarą, kuris sakė, kad katinas visiškai sveikas, bet jo psichika pakrikusi – katinas neišlįsdavo iš spintos, žiūrėdavo baugščiai, kažką matydavo. Tai būdavo labai keista.