Jei nesate susidūrę, nepatikėsite kas pastaruoju metu Lietuvoje darosi su narkotikais

– Vyrauja nuomonė, kad alkoholis paplitęs labiau nei narkotikai. Ką pastebite jūs?

– Drąsiai sakau – ačiū dievui, taip ir yra, alkoholis vartojamas labiau nei narkotikai. Tačiau pastaruoju metu narkotikų vartojimo tempas vejasi alkoholį. Terminą „narkotikai“ galima pradėti pamiršti, nes dabar vyrauja psichoaktyvios medžiagos. Terminas „narkotikai“ apibūdina nelegalius ar dalinai nelegalius opioidus. Dabartinės psichoaktyvios medžiagos yra psichostimuliatoriai, haliucinogenai. Jų vartojimas vis auga.

– Kokie žmonės įninka vartoti tokias medžiagas?

– Žmonės patys įvairiausi. Dažnai priežastys nėra aiškios. Tai lemia ir genetika, aplinka, artimųjų ratas. Taip pat ir pasiūla, kuri dabar itin agresyvi ir išradinga. Prieš dešimt metų reikėjo įdėti pastangų ieškant narkotikų, o dabar potencialus vartotojas surandamas pats.

Medžiagos plinta horizontalaus rinkodara principu – iš rankų į rankas. Nebelieka centralizuotų vietų, į kurias reikėtų važiuoti pirkti. Naujos psichoaktyvios medžiagos plinta per socialinius tinklus, internetą, draugus.

– Taigi galima sakyti, kad tendencijos blogėja, vis daugiau žmonių įsitraukia į narkotinių medžiagų vartojimą, o jų pasiekiamumas tampa paprastesnis?

– Deja, taip ir yra. Tai nėra tik Lietuvos tendencija. Europos narkotikų ir narkomanijos monitoringo centras (EMCDDA) pažymi, kad vartojimas auga. Klasikinės medžiagos tarsi nueina į antrą planą, plinta sintetiniai preparatai ir medikamentai.

Pastarieji užima vis didesnę rinkos dalį, nes nemažai jų vartojama ne pagal paskyrimą, o siekiant apsvaigti. Tai ypač sunku suvokti Lietuviams. Galvojama, kad narkotikai blogis, o vaistai – gėris. Kalbant apie psichoaktyviąsias medžiagas, ir narkotikai, ir vaistai patenka į tą pačią kategoriją.  

– Iš kur žmonės dažniausiai gauna narkotikų?

– Kalbant apie naujausias medžiagas, pagrindinis jų šaltinis yra internetas. Jas siunčiasi, dalijasi, aprūpina vieni kitus. Nėra tokių prekybos centrų, kaip buvo su heroinu ir pan. Nebereikia nusikalstamų struktūrų. Turint penkias laisvas minutes internete galima suvesti pavadinimą ir gauti 15 pasiūlymų.

– Ką dėl to reikėtų daryti?

– Šį klausimą girdėjau tiek Europos psichoaktyvių medžiagų monitoringo centre, tiek Amerikoje. Yra daug patarėjų, kurie žino ką daryti, bet tarp jų mažai kvalifikuotų žmonių. Ši banga, prasidėjusi prieš kelis metus, visą pasaulį užklupo nepasiruošusį. Vien Europoje praėjusiais metais užregistruota daugiau nei 100 naujų medžiagų. Tai – jau aptiktos, veikiančios medžiagos. Tam srautui bandoma priešintis, bet jėgos nėra lygios.

– Ar medikai, stebėdami kažko vartojusį žmogų, supranta, kokia tai psichotropinė medžiaga?

– Prieš dešimt metų diagnostika užimdavo vos kelias sekundes. Būdavo pasižiūrima, ar tai stimuliatoriai, haliucinogenai ar opioidai. Dabar medžiagos neskirstomos į klasikines grupes. Sunku įrodyti ir suprasti, kokios tai medžiagos, dažnai neįmanoma.

Kitas visiškai naujas dalykas yra tai, kad ta pati medžiaga tam pačiam žmogui skirtingu metu gali turėti skirtingą poveikį. Dabar prie vieno paciento sustoja keturi specialistai, kurių bendras darbo stažas siektų šimtą metų, tačiau medžiagos atspėti neįmanoma.

– Ar yra toks narkotikas, kurio pavartojus vieną kartą iš karto tampama priklausomu?

– Yra medžiaga, kuri iš karto gali sukelti labai didelę priklausomybę – tai metamfetaminas. 60–80 proc. žmonių, jo pavartoję, tampa priklausomi. Europolo duomenimis, Lietuva yra vienas iš dviejų metamfetamino gamybos centrų Europoje.

Statistikos apie vartojimą nėra. Tai dar nėra lyderiaujanti medžiaga. Ji gaminama verslo tikslais, eksportuojama, tačiau lietuviams įprasta gaminant kažką parsinešti ir į namus.

– Žmonių, vartojančių psichotropines medžiagas, daugėja. Ar į tai įninka daugiau jaunų žmonių?

– Atsiranda naujų rinkos segmentų, naujų grupių, taikinių, kurių anksčiau nebuvo. Jaunimui tokie dalykai visada įdomūs, jie juk gyvena internete. Tai viena grupė. Tačiau yra ir kita žmonių grupė, kurie patys nesupranta, kad yra priklausomi. Kalbu apie vaistus. Vaistų siekiama gauti įvairiais būdais – padirbinėjami receptai, einama pas pažįstamus vaistininkus, prašinėjama gydytojų.

– Dar viena tendencija, kad šiandien sunku pastebėti, kuris žmogus vartoja tam tikras medžiagas. Ar tai tiesa?

– Visiškai. Anksčiau būdavo galima pamatyti tokius žmones iš toli – jų oda būdavo subadyta, rankos sutinusios, pažeista eisena. Tokios intraveninių narkotikų leidimosi pasekmės. Dabar tokių narkotikų mažėja, dažniau rūkoma, uostoma ar valgoma.

Taip besielgiantys žmonės niekuo neišsiskiria išoriškai. Kartais kas nors patenka į reanimaciją dėl perdozavimo, bet tai būna puikiai atrodantis jaunas žmogus. Paklausi, ar jis vartojo pirmą kartą, o pasako, kad tai daro jau šešerius metus.

– Ką daryti artimiesiems, kurie linkę apsaugoti sau artimą žmogų?

– Pirmiausia, reikia neužmerkti akių ir nežaisti stručio. Yra realios galimybės gauti pagalbą. Bet kuri šeimos gydytoja žino, kur yra artimiausias priklausomybės ligų centras ar specialistas, kuris gali suteikti pagalbą.

– Ar sunku išgydyti priklausomybę?

– Priklauso nuo to, kurioje Atlanto pusėje esama. Jei Europoje, tai pagal vyraujančią tarptautinę ligų klasifikaciją priklausomybė laikoma liga visam gyvenimui. Būna tik remisija, tačiau diagnozė nedingsta.

Amerikoje jau nebeliko termino „priklausomybė“, „piktnaudžiavimas“. Sakoma, kad tai – „vartojimo sutrikimai“. Jei žmogus nevartoja narkotikų, jis netenka ir tos stigmos.

– Pažvelgus į viską tarsi į rungtynes, pirmauja narkotikų gamintojai ar su tuo kovojantys medikai?

– Kovoja medikai, bet medikai niekada nebuvo ir neturi būti kovotojai. Įsivaizduokite, Europos Sąjungoje per pastaruosius metus užregistruota daugiau nei šimtas naujų medžiagų, tai – dvi medžiagos per savaitę. Kaip įmanoma su visu tuo kovoti? Naujos medžiagos net negauna pavadinimų, jos vadinamos raidėmis ir skaičiais.