Smūgis žemiau juostos? Kaip reaguotų religija, jei surastume nežemišką gyvybę

Teologas Vesa Nissinenas jau beveik dešimtį metų dirba Helsinkio universitete rašydamas disertaciją apie tai, kaip nežemiška gyvybės forma galėtų paveikti pasaulio paveikslą, aprašomą didžiųjų pasaulio religijų, ypač – krikščionybės.

„Problemų tame nematau“

Jau vien bakterijų aptikimas kaimyninėse planetose, anot V. Nissineno, sukeltų tikrą pasaulėžiūros revoliuciją, prilygstančią XVI a. Koperniko atradimui. Tuomet Bažnyčiai teko pripažinti, kad Žemė nėra Visatos centras, ir sukasi aplink Saulę, panašiai kaip ir kitos planetos. Bakterijų už Žemės ribų aptikimas padarytų ją dar mažiau svarbia.

„Biblijoje aprašoma, kaip Dievas sukūrė gyvybę Žemėje. Ar Jis galėjo vėliau iškeliauti kurti gyvybių dar kažkur?“ – užduoda klausimus V. Nissinenas. Anot jo, galimas ir kitas paaiškinimas, kuris suteikia Dievui Visatos „pradžios įpūtimo“ statusą. Tokiu atveju gyvybės sukūrimas reiškė greitesnį tinkamų gyvybei sąlygų sukūrimą – iš esmės tas pats požiūris, kuris pateisina dalinį evoliucijos teorijos pripažinimą.

Suomijos bažnyčios tyrimų centro koordinatorė Jussi Sohlberg nežemiškos gyvybės atradime nemato jokių grėsmių evangelikų liuteronų mokymui: „Tai nebus oficiali pozicija, tačiau aš asmeniškai nematau jokių sunkumų religijai tame, kad gyvybė galėjo būti sukurta ir už Žemės ribų“.

Mąstanti gyvybė – didesnės problemos

Kur kas didesniu iššūkiu būtų būtent mąstančios gyvybės atradimas. Labiausiai tikėtina, kad galėtume įtarti apie nežemiško proto egzistavimą, jeigu aptiktume kokį nors signalą, arba kokį nors tolimą objektą, kurio kilmės negalėtume paaiškinti natūraliomis priežastimis.

Tokio atradimo tikroviškumas, be abejonės, iššauktų didžiulius ginčus, o Bažnyčia susiskaldytų, nors netrukus tai tikriausiai būtų pripažinta, kaip visuotinai priimtas faktas.

JAV profesoriaus Davido A. Weintraubo knygoje yra aptariama tikėjimo nežemiškomis civilizacijomis tema. Anot leidinio sudarytojo, 32 proc. JAV krikščionių tiki nežemiško proto egzistavimu. Tokių ateistų ir agnostikų yra 55 proc., musulmonų – 44 proc.

Nepaisant to, nežemiško proto egzistavimo faktas iškeltų eilę įdomių klausimų. Pavyzdžiui, mes vargu ar ką nors žinotume apie pačius ateivius, o ir tiesioginė komunikacija nebūtų įmanoma dėl atstumų kosmose. „Šiuo atveju svarbiausiu veiksniu tampa išorinė ateivių išvaizda – ar šie tolimos civilizacijos atstovai bus kaip ir žmonės, Dievo atvaizdu“, – pažymi Vesa Nissinenas.

Išganymo problemos

Ypač sunku būtų paaiškinti žmonijos nuodėmių Išganymo teoriją. Ar galėtų būti taikoma Viešpaties malonė ir ateiviams, ir jeigu taip, tai kokiu būdu?

„Iš esmės remtis čia būtų galima dviem dalykais. Viena iš teorijų – įvardinti žmoniją kaip Dievo išrinktą tautą, kurios tikslas – Dievo žodžius paskleisti kitoms protingoms būtybėms“, – tikina V. Nissinenas. Būtent tokios pozicijos yra laikomasi Vatikane. Buvęs Vatikano observatorijos vadovas Jose Gabrielis Funesas 2010-aisiais pareiškė, kad Prisikėlimas buvo unikalus kosminiais mastais įvykis.

Aišku, misionierių veikla, turint omenyje kosminius atstumus, būtų gana komplikuota. Tačiau, kita vertus, žmonijos nuodėmių išpirkimo mokymai ne pirmą sykį atsiduria nepaprastoje situacijoje. Ir šiandien dar likę gana sudėtingų klausimų, kas atsitiko su žmonėmis, kurie gyveno iki Jėzaus arba dėl kažkokių priežasčių niekada nėra apie jį girdėję – ar Sokratas patektų į rojų?

Maža to, ne visai aišku, kam yra taikomas Jėzaus nuodėmių išpirkimas. Tiriamųjų ekspedicijų metu buvo aktyviai aptarinėjama, ar turi teisę krikštytis aborigenai bei žmogbeždžionės. Vatikanas čia užima liberalią poziciją. Popiežius Pranciškus 2014-aisiais pareiškė, kad jeigu marsiečiai užsimanytų pasikrikštyti, jiems reiktų suteikti tokią galimybę.

Antroji – numanyti, kad Išganymas buvo dovanojamas kiekvienai civilizacijai Visatoje atskirai. Nors teorija ir skamba logiškai, tačiau ji sukelia ir gana sudėtingus teologinius aiškinimus. „Mintis apie Jėzų, kuris laksto nuo vienos planetos iki kitos, nuolat aukodamas save, pakerta evangelijų teiginį dėl šio įvykio išskirtinumo“, – pasakoja V. Nissinenas.

Žmogus vistiek ieškotų atsakymų į savo klausimus

Sunkiausia būtų, jeigu su mumis ryšį užmegztų arba į Žemę atvyktų daug labiau išsivysčiusi civilizacija. Anot V. Nissineno, esant tokiai situacijai, sunku kažką ir prognozuoti. „Daug kas priklausytų nuo to, kokie ateiviai būtų išoriškai. Anot vienos iš teorijų, tarpžvaigždines keliones sugebėtų atlikti tik mechaninės gyvybės formos. O čia jau kyla klausimas, ar tokioms mašinoms išvis reikia Išganymo“, – mąsto teologas. 

Maža to, ateiviai galėtų atsivežti su savimi ir savo tikėjimą arba patys pasirodyti žmonėms kaip dievai. „Yra toks požiūris, kad ateivių pasirodymas reikštų tokią stiprią religijos krizę, kurios įveikti Bažnyčios nepajėgų ir turėtų arba išvis išnykti, arba į jų vietą paprasčiausiai ateitų naujos“.

Tačiau nereikia pamiršti, kad krikščionybė per šimtmečius pademonstravo puikų gebėjimą prisitaikyti. Savo knygoje „Pasaulis iki vakar dienos“ (The World Until Yesterday) geografijos profesorius Jaredas Diamondas svarsto apie religijos svarbą visuomenei.

Jo manymu, su daugeliu užduočių, kurias tradiciškai vykdė religijos – Visatos sandaros aiškinimu, moralės kodekso kūrimu, visuomenės organizavimu, karų pateisinimu – šiandien susitvarko tradiciniai mokslai, žmogaus teisės, teisė ir valstybė.

Lieka tik dvasinės užduotys, tokios kaip, pavyzdžiui, prasmės gyvenimui suteikimas. Juk aiški mokslo pozicija, jog gyvenimas prasmės neturi, tinka toli gražu ne visiems. Dar viena užduotis – per Išganymo ar Karmos idėją įnešti į mūsų gyvenimą, kur blogis nedažnai būna pakankamai nubaustas, teisingumo jausmą.

Anot V. Nissineno, šie klausimai išsaugos savo aktualumą ir po susitikimo su ateivių civilizacijomis. Kokios jos išsivysčiusios bebūtų, sunku įsivaizduoti, kad jos galėtų suteikti atsakymą visiems tinkantį atsakymą, kas yra gyvenimo tikslas, arba išlaisvinti pasaulį nuo neteisybės.