Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Žmonės

Kai kurie ekonomistai po 2020-ųjų Lietuvai prognozuoja savotišką pasaulio pabaigą

2017-12-11 (5) Rekomenduoja   (39) Perskaitymai (330)
    Share

Ateinančiais metais Lietuvos ekonomika ir atlyginimai augs ne taip sparčiai, turėtų prislopti ir sulėtėti kainų augimas. Be to, skeptikai po 2020-ųjų prognozuoja Lietuvai savotišką pasaulio pabaigą, kai baigsis ES parama, todėl jau dabar turime tam ruoštis.

Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Tą spaudos konferencijoje pabrėžė banko „Luminor“ vyr. ekonomistas Žygimantas Mauricas ir vyr. analitikė Indrė Genytė-Pikčienė.

Jie įvertino Lietuvos ekonomikos būklę, gresiančius iššūkius ir pasiūlė tvaraus vystymosi receptų.

Ekonomistai teigė, kad 2018–2019 metais bendrojo vidaus produkto (BVP) augimas bus santūresnis – atitinkamai 2,8 proc. ir 3 proc., o tą sulėtėjimą lems vangesnis vidaus vartojimo augimas.

Tačiau ekonomiką į priekį temps energinga eksporto plėtra ir ES struktūrinių fondų paramos skatinamos investicijos. Iš pirmo žvilgsnio toks augimas atrodo neblogai, tačiau jo Lietuvai – nepakanka, taigi dabar pats tinkamiausias metas ryžtingoms reformoms.

Kodėl ne visi jaučia pagerėjimą

Nors atlyginimai šalyje augo gana žymiai, taip pat ryškiai augo ir kainos. Be to, atlyginimai augo tikrai ne visiems, todėl daugelis to ekonomikos pagerėjimo, augančio atlygio nelabai pajautė.

„Atlyginimų augimą jaučia tik dalis gyventojų, nes didelę darbo užmokesčio prieaugio dalį jau suvalgo infliacija. Kainos augo visiems, o darbo užmokesčio augimas pasiekė ne visus. Todėl infliacija gali tikrai reikšmingai paveikti ir vidaus vartojimą“, – pripažino I. Genytė-Pikčienė.

„Luminor“ analitikų skaičiavimu, vis dėlto 2018 m. infliacija sumažės ir sieks 2,5 proc., kai darbo užmokestis „ant popieriaus“ augs taip pat mažiau – 6 proc. 2019 metais infliacijos augimo rodiklis turėtų siekti 2,6 proc., o darbo užmokestis didėti procentu mažiau – 5 proc.

„Aš dar uždėsiu vyšnią ant torto, truputį pagąsdinsiu, kad vidutinis darbo užmokestis Kinijos miestuose jau didesnis nei Lietuvoje, – šmaikštavo Ž. Mauricas. – Norėjau tą paminėti, kad suprastumėme, jog kitos šalys jau mus aplenkė, o mes plaukiame pasroviui, kai kiti bando išnaudoti privalumus.“

Tačiau ekonomistai ramina, kad kitąmet kainų kilimas turėtų sulėtėti dėl ne tokių reikšmingų kaip pernai pokyčių akcizų politikoje ir santūresnių kertinių žaliavų kainų pokyčių tarptautinėse rinkose. Be to, tam įtakos turi ir tai, kad jau pasiekėme piką kainų augime, nes lietuviai pradėjo vartoti mažiau.

„Iki šiol vidaus vartojimas augo sparčiai. Dabar mes stebime „juodojo penktadienio“ pabaigą ir savotiško advento pradžią. Iki šių metų vidurio bendrą mažmeninės prekybos apyvartų augimą lėmė fizinių prekių pardavimų apimčių augimas, tačiau dabar prekių parduodama vis mažiau, ir bendrą pardavimų apimtį prekybininkas į pasiekia tik keldami kainas. Natūralu, kad tai gerokai mažina vartotojų apetitą“, – sakė I. Genytė-Pikčienė.

Taigi tikėtina, kad prekybininkai bus priversti sureaguoti į vangesnę paklausą siūlydami vartotojams patrauklesnes kainas.

Eksporto renesansas įvyko, bet laukia didelės rizikos

Optimizmo suteikia eksporto šuolis. Lietuva per tris 2017 metų ketvirčius prekių ir paslaugų eksportavo 12 proc. daugiau nei per atitinkamą pernai metų laikotarpį, kai 2016-aisiais augimas tesudarė 3,5 proc.

„Eksportas įgavo naują kvėpavimą. Fiksuojame dviženklį augimą, o tai po ilgos pertraukos – puikus rezultatas. Kol kas pagrindine komponentė ir didžiausia eksporto dalį sudaro lietuviškos prekės, kurias generuoja pramonė. Pramonė – yra pagrindinis darbdavys ir mokesčių mokėtojas Lietuvoje.

Tačiau žvelgiant į ateitį kyla labai daug nerimo, nes mūsų pramonė yra žemos pridėtinės vertės ir remiasi pigia darbo jėga. Taigi šiuo pranašumu konkuruoti negalėsime, nes jau dabar tokios darbo jėgos trūksta, yra daug šalių, kur ji pigesnė ir jos daugiau. Tai ne tik Bulgarija, Rumunija, bet ir Artimieji Rytai“, – sakė I. Genytė-Pikčienė.

Dar vienas didelis iššūkis laukia, kai pasitrauks ketvirtas pagal dydį ES donoras – Didžioji Britanija ir mes pajusime „Brexit“ įtaką.

Anot I. Genytės-Pikčienės ši įtaka juntama jau dabar: „Į šį rizikos židinį eksportuotojai turi atkreipti dėmesį. D. Britanijos rinka mums yra pakankamai reikšminga, į ją keliauja 6,3 proc. lietuviškos kilmės prekių ir virš 4,4 proc. paslaugų eksporto. Taigi ryšiai tikrai tamprūs, ir matome, kad „Brexit“ šešėlis jau dabar krenta ant mūsų. Matome, kad augimo tempai, kuriuos stebėjome prieš keletą metų – subliuško.“

Analogiškai privalu susimąstyti ir įmonėms, tampriai susiejusiomis savo veiklą su Šiaurės šalių nekilnojamojo turto rinkos perspektyvomis.

„Šiaurės šalys ilgą laiką buvo saugus užutėkis Lietuvos verslui, eksporto plėtra į jas lenkė vidutinį eksporto augimo tempą. Tačiau, pavyzdžiui, Švedijoje ir Norvegijoje būsto rinkos raida nėra tvari, o tam tikrų Lietuvos eksportuojančių pramonės šakų priklausomybė nuo šios rinkos yra ypač didelė.

Tad metas didinti eksporto diversifikaciją ir taip apsidrausti iš anksto pasimokant ir visai nesenos istorijos pamokų“, – teigė analitikė prisimindama Rusijos embargo smūgį Lietuvos ekonomikai.

Nukirsta ES paramos bambagyslė bus skausminga

Kaip pastebi Ž. Mauricas, vienas didžiausių ateinančio dešimtmečio iššūkių Lietuvai – pasirengti ES struktūrinės paramos srauto sumažėjimui, mat 2020 m. Lietuva taps „per turtinga“ ES struktūrinei paramai.

Lietuvos BVP vienam gyventojui jau dabar viršija 75 proc. ES vidurkio, o tai yra riba virš kurios reikšmingai mažėja ES finansinė pagalba šaliai.

Ž. Mauricas neslėpė, kad tai mūsų šalies ekonomikai bus nemenkas smūgis. Pavyzdžiui, 2014–2020 metais iš ES struktūrinių fondų viso gausime beveik 7 mlrd. eurų, o tai sudaro 1,9 proc. Lietuvos BVP.

„Tai labai rimtas iššūkis politikams, dabar pats laikas imtis rimtų reformų, nes sumažėjusios ES investicijos gali dar labiau padidinti regioninę atskirtį, paaštrinti viešojo sektoriaus problemas ir padidinti emigracijos mastus. Mūsų ateitis iš principo priklauso nuo to, kaip susitvarkysime su šiomis problemomis, nes kol kas mums tai sekasi sunkiai“, – sako Ž. Mauricas.

Rumunijoje minimali alga taps didesnė nei Lietuvoje

Ž. Mauricas atkreipė dėmesį, kad minimali alga (MMA) kitais metais Lietuvoje jau bus mažesnė nei Rumunijoje.

„Rumunija padarė tai, ką mes planavome padaryti – sujungė darbdavio ir darbuotojų „Sodros“ dalis, ir kitais metais minimali alga pas juos bus jau 408 eurai bruto, kai pas mus – 400 eurų. Nors, verta pažymėti, kad „į rankas“ vis tik jie daugiau negaus, nes pas juos didesni darbo mokesčiai“, – sakė jis.

Tačiau šį pavyzdį Ž. Mauricas pateikė, norėdamas pabrėžti, kad pagaliau turime imti ryžtingų reformų, o ne plaukti pasroviui. Tam turėtų susitelkti valdžia.

Jam pritarė ir I. Genytė-Pikčienė, pabrėždama, kad pagal MMA augimą Lietuva jau yra viršuje ES.

„Tai yra patogu, lengva ir populiaru, bet tai neturėtų būti pagrindinė politikų ašis. Panašu, kad vis dar populiaru mokėti atlyginimus vokeliuose, vadinasi yra didelis nepasitikėjimas valdžia, nenoras matyti, kad sumokėti mokesčiai pasieks žmones atgal per kitus kanalus. Taigi tai yra valdžios krizė, kuri turi būti sprendžiama, ir ne dar kartą pakeliant MMA. Siekiamybė – orientuotis į didesnės viduriniosios klasės kūrimą, bet tai reikalauja daugiau pastangų nei pakelti MMA.

Be to, reikia atkreipti dėmesį, kad 2012–2016 metais 1000 gyventojų Lietuvoje teko 5,9 emigranto ir pagal tai pirmavome visoje ES. Demografiniai rodikliai nuteikia dar didesniam pesimizmui. Jei šiuo metu vieną senjorą išlaiko 2,8 darbingo amžiaus žmogaus, jau 2030 metais tai turės daryti 2,1, o 2050 m. – tik 1,6 darbingo amžiaus žmogaus.

„Akivaizdu, kad tai sisteminė problema, kurią reikia spręsti radikaliai, tačiau kol kas vyrauja sumaištis tarsi projektuojant Lukiškių aikštę, tvarkant griūvantį Gedimino kalną ar statant Nacionalinį stadioną.

Šiuo metu pagal ekonomikos rodiklius esame paviję neturtingiausias ES senbuves – Graikiją, Kiprą ir Portugaliją. Tikėtina, kad nemaža dalimi tai lėmė konvergencijos efektas. O toliau kas?

Galime likti ties 75 proc. ES bendrojo vidaus produkto vidurkio riba arba spartinti ūkio plėtrą ir vytis lyderius. Tačiau tam neužtenka pavienių, tegu ir radikalių, veiksmų – Lietuvai būtina pasirinkti aiškią kryptį, kuria turi judėti visas ūkis, dėl to sutariant visoms politinėms jėgoms.

Mano galva, „Industry 4.0“ – ketvirtoji pramonės revoliucija – yra kelias, kurį Lietuva turi rinktis, norėdama išsivaduoti iš emigracijos/demografijos prakeiksmo. Tačiau norint technologijomis pakeisti pigią darbo jėgą ir kurti aukštos pridėtinės vertės produktus norų neužtenka – reikia veiksmo. 2020-aisiais, žinoma, pasaulio pabaigos nebus, tačiau jei nieko nedarysime, po 2020-ųjų Lietuva gali tapti šalimi, kurioje gyventi norėsis vis mažiau“, – konstatavo Ž. Mauricas.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(46)
Neverta skaityti!
(7)
Reitingas
(39)
Komentarai (5)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
123(0)
111(0)
99(1)
92(4)
90(0)
71(0)
68(2)
67(0)
54(0)
45(1)
Savaitės
198(0)
196(0)
193(0)
184(0)
178(0)
Mėnesio
308(3)
303(6)
295(0)
294(2)
293(2)