Pasaulio žemėlapiai, kurie parodo kiekvienos pasaulio šalies importo ir eksporto skirtumus, bei prekes, kurios intensyviausiai migruoja po pasaulį

Naujas žemėlapių rinkinys atskleidžia kiekvienos pasaulio šalies importo ir eksporto skirtumus, bei prekes, kurios intensyviausiai migruoja po pasaulį.

Nuo didžiulio kiekio deimantų importo į Izraelį iki unikalaus Nepalo gaminio – puikaus skonio vandens eksporto. Kiekviena šalis turi unikalių gamtos išteklių ir gana painius importo/eksporto ryšius.

Tad yra įdomu palyginti ką daugiausiai kiekviena pasaulio šalis importuoja ir eksportuoja, kokius produktus, išteklius ir žaliavas parduoda visame pasaulyje.

Ir perkama bei parduodama praktiškai viskas: nuo gvazdikų (Komorų salos) iki kakavos pupelių (Dramblio Kaulo Krantas) ar pramoginių laivų (Sent Kitsas ir Nevis).

Kiekvienos šalies didžiausias importas

Kai kalba pakrypsta apie kiekvienos šalies importą, tai didžiausią dalį sudaro ir dažniausiai dominuoja kuras (čia galima pamatyti visą žemėlapį aut. past.). Tiesą pasakius, 97 iš 187 šalių dažniausiai importuoja tam tikrą degalų kiekį, ir tai jų vidaus importo struktūroje sudaro didžiausią importo dalį. Žalią naftą importuoja 18 šalių, o rafinuotus naftos produktus – 74 šalys. Kaip bebūtų, nafta vis dar verčia suktis pasaulį.

Visai nenuostabu, kad transporto priemonės yra antroje vietoje – 54 šalys. Tačiau šiuo atveju importo struktūra yra įvairesnė nei naftos importo atveju. Tiesą pasakius, 26 šalys labiausiai importuoja automobilius, įskaitant JAV, Jungtinę Karalystę ir Australiją. Likusios 28 šalys labiausiai importuoja keleivinius laivus, specialios paskirties laivus ir net lėktuvus, sraigtasparnius ar erdvėlaivius.

Daugelyje skurdžiausių ir atokiausių pasaulio šalių, tokių kaip: Somalis, Pietų Sudanas ir Sirija, maistas sudaro didžiausią importo dalį. Iš 12 šalių, kurių importo struktūroje daugiausiai sudaro maistas, 3 šalys daugiausiai importuoja kviečius, 2 – paukštieną ir dar 2 – ryžius. Kitose šalyse maisto importo struktūra yra įvairesnė.

Šis žemėlapis parodo didelę atskirtį tarp turtingiausių ir skurdžiausių pasaulio tautų, ypač tai akivaizdu Amerikoje ir Vakarų Europoje, kurios daugiausiai importuoja transporto priemones. Rytų Europa (Lietuva taip pat aut. past.) ir Azija didžiausią dėmesį nukreipia į degalų importą, net ir atokesnės ir mažesnės šalys, įsikūrusios salose, labiausiai importuoja degalus. Na ir taip, Centrinės Afrikos Respublika labiausiai importuoja ginklus. Jiems tai svarbiausia importo prekė.

Kai kurios šalys pastebėjo, kad jų didžiausią importo dalį sudaranti prekė yra dominuojanti visoje šalies prekyboje. Pavyzdžiui, Maršalo salos beveik išimtinai dirba keleivių ir krovininių gabenimo laivais sektoriuje, o tokių laivų importas siekia net 84,3 % nuo viso šalies importo. Šveicarijoje, pakankamai stereotipiškai, daugiausiai finansinės naudos duoda auksas, kurio importas yra didžiausias ir siekia 27,7 %.

Kiekvienos šalies didžiausias eksportas

Kalbant apie kiekvienos šalies didžiausią eksportą situacija yra kiek įdomesnė – kiekviena šalis yra unikali, kai kalbama apie gamtinius išteklius, ir čia viskas priklauso nuo gebėjimų parduoti (čia galima pamatyti visą žemėlapį aut. past.). Degalai vis dar išlieka pagrindine eksporto preke, nors iš 187 šalių tik 53-ių eksporto struktūroje degalai sudaro pagrindinę eksporto dalį. Žalia nafta (24 šalys), rafinuoti naftos produktai (18 šalių) ir dujos (11 šalių) šiek tiek paįvairina šį sąrašą.

Metalų, mineralų ir organinių medžiagų eksportas yra antroje vietoje. 50 pasaulio šalių labiausiai eksportuoja būtent šias žaliavas. Auksas užima didžiausią šios eksporto grupės dalį, 16 iš 50 šalių labiausiai eksportuoja būtent auksą. Bet yra ir įdomesnių eksporto pasiūlymų. Pavyzdžiui, Indonezijos ir Šiaurės Korėjos eksportas laikosi ant akmens anglių briketų, Nigerije – radioaktyvių cheminių medžiagų, o Libane – juvelyrinių dirbinių. Gambija ir Saliamono salos grįžta prie paprasčiausio eksporto ir daugiausiai eksportuoja neapdorotą medieną.

35 šalyse iš 187 maisto eksportas sudaro didžiausią šių šalių ekporto dalį – nors dažnu atveju tai apima mažesnes šalis ar net salose įsikūrusias tautas. Dėl savo specifinės gyvenamosios vietos ir tradicijų, šios šalys gali pasiūlyti unikalių produktų, kaip pavyzdžiui: koncentruoto pieno (Naujoji Zelandija), stipriojo alkoholio (Barbadosas), vynuogių (Afganistanas), žuvies filė (Maldyvai) ar gvazdikėlių (Komorų salos). Šių šalių eksporto struktūroje šie produktai sudaro pačią didžiausią eksporto dalį.

Pasižiūrėjus į šalių eksporto skirtumus vėl matyti tam tikras klasių pasiskirstymas. Dauguma Vakarų Europos šalių prekiauja transporto priemonėmis, o skurdesnės pasaulio šalys natūraliai priklauso nuo gamtinių išteklių – degalų, metalų, mineralų ir organinių medžiagų, o kartais ir maisto produktų. Afrikos eksporto pasiskirstymas taip pat yra labai įdomus – nuo aukso iki avių ir ožkų.

Kambodža taip pat išsiskiria su savo megztų drabužių eksportu, kuris užima didžiausią šalies eksporto dalį.

Vienas eksportuojamas produktas ar žaliava gali dominuoti visos šalies prekyboje žymiai dažniau nei importuojami produktai ar žaliavos. Irake, Rytų Timore ir Angoloje 90 % šalių eksporto sudaro žaliavinė naftos produkcija, o Kiribatyje 90,4 % šalies eksporto priklauso nuo šaldytos žuvies. Burkina Faso eksportas priklauso beveik nuo aukso (72,6 %), o Bisau Gvinėja yra pasaulinė kokosų, braziliškų riešutų ir anakardžių (84,2 %) eksporto lyderė.

Žinoma, labai svarbu suprasti šių duomenų kontekstą. Pavyzdžiui, Kinija yra atsakinga už 15 % viso pasaulio eksporto, o Sirijai tenka vos 0,0039 %. Matydami kiekvienos šalies importo ir eksporto struktūrą, galime spręsti apie tų šalių mikroekonomiką ir palyginti su likusiu pasauliu.

2015 metų duomenys buvo surinkti iš „Observatory of Economic Complexity“, kaupiant ir vizualizuojant prekybos duomenis. Deja, bet nėra 9 šalių duomenų: Botsvanos, Kosovo, Lesoto, Lichtenšteino, Monako, Namibijos, Svazilando, Taivano ir Vatikano.

Visus duomenis galite rasti čia.