Mokslininkai rado tris knygas, kurių geriau niekada neskaityti – tai gresia ligomis ir gal net mirtimi

Pietų Danijos universitete mokslininkai atrado 3 knygas, kurių viršeliai turėjo didelį kiekį arseno. Šios knygos yra iš XVI ir XVII amžiaus.

Nuodingos knygų savybės buvo aptiktos atlikus seriją rentgeno fluorescencijos analizių (RSF). Ši technologija parodo medžiagos cheminį spektrą analizuodama charakteringųjų „antrinių“ rentgeno spindulių emisiją iš medžiagų, kurios buvo sužadintos per aukštos energijos rentgeno arba gama spindulių švitinimą. Šis būdas yra dažnai naudojamas archeologijoje ir meno srityse, kai reikia nagrinėti keramikoje ir tapyboje naudotus cheminius elementus.

Būtent šias knygas pasirinkta tirti todėl, nes biblioteka jau jau iš anksčiau žinojo, kad viduramžių rankraščių fragmentai – tokie kaip romėnų ir kanono teisės įstatymai – buvo naudojami šių knygų viršelių gamybai. Yra įrodyta, kad Europos knygynai XVI ir XVII amžiuje naudodavo senesnius pargamentus naujų knygų gamybai.

Mokslininkai stengėsi iššifruoti lotynišką tekstą, kuris buvo užrašytas ant pargamento, naudoto viršeliams. Vėliau paaiškėjo, kad tekstą yra sunku perskaityti dėl žalių dažų sluoksnio, kuris uždengia ranka rašytus laiškus.

Atgabenus knygas į laboratoriją ir atliekant RSF analizę, buvo siekiama prasikasti pro dažų sluoksnį ir susikoncentruoti į po apačia esantį rašalą. Rašalo cheminių elementų ištyrimas, manoma, galėjo padėti geriau perskaityti esančias raides.

Tačiau RSF analizė atskleidė, kad ant viršelio esantis sluoksnis yra arseninis. Šis cheminis elementas yra vienas iš nuodingiausių medžiagų pasaulyje ir jo sąveika su žmogaus oda ar organais gali sukelti įvairaus pobūdžio apsinuodijimus, vėžinius susirgimus ar net mirtį.

Arsenas yra natūraliai atsirandantis metaloidas, kuris gamtoje dažniausiai jungiasi su kitais elementais, pavyzdžiui, anglimi ir vandeniliu. Toks elementas yra žinomas kaip organinis arsenas. Daugiau nuodingas variantas yra neorganinis arsenas, kuris gali egzistuoti tiek kaip grynas metalas, tiek junginiuose. Arseno toksiškumas su laiku nemažėja.

Priklausomai nuo arseno pobūdžio, apsinuodijimų šiuo cheminiu elementu simptomai yra sudirgęs skrandis, pykinimas, viduriavimas, odos pakitimai ir plaučių sudirginimas.

Manoma, kad ant knygų viršelio aptiktas arsenas yra cheminis junginys „paris green“ (C₂H₃O₂), kuris dar kitaip yra žinomas kaip „smaragdo žalia“, nes jis turi akį traukiančius žalius atspalvius, kurie yra labai panašūs į minėto brangakmenio.

Arseno pigmentą, kristalinius miltelius, yra lengva pagaminti ir dėl to jie yra naudojami įvairiems tikslams. Plačiausiai šis pigmentas buvo naudojamas XIX a.

Miltelių grūdelių dydis įtakoja spalvas, tai matome iš aliejinių dažų ir lako. Didesni grūdeliai gamina tamsiai žalią, smulkesni – šviesesnę žalią spalvą. Arseno pigmentas yra geriausiai žinomas dėl jo spalvos intensyvumo ir atsparumo blukimui.

Cheminis elementas „paris green“ plačiam naudojimui pradėtas gaminti XIX a. Įvairūs tapytojai varijavo su šiais pigmentais ir sukūrė puikius meno kūrinius. Tai reiškia, kad dauguma muziejuje esančių paveikslų gali būti kupini nuodų.

Šio cheminio elemento populiariumo laikotarpiu daugybė objektų, knygų viršelių galėjo būti padengiami šia nuodinga medžiaga vien dėl estetikos. Žinoma, nuolatinis kontaktas su ja gali privesti prie anksčiau minėtų efektų.

XIX a. antrojoje pusėje medžiagos toksiškumas jau buvo žinomas ir arsenas, kaip pigmentas, naudoti nustotas – tačiau ūkininkai nusprendė, kad tai yra puikus pesticidas ir naudojo jį savo laukuose. Kuo pakeisti „paris green“ paveiksluose buvo rasta, o XX a. viduryje arsenas nustotas naudoti ir žemės ūkyje.

Šių knygų atveju pigmentas nebuvo naudojamas dėl estetinių priežasčių. Mokslininkai teigia, kad ant knygų buvo nuodingos medžiagos sluoksnis atsirado tam, kad buvo siekiama jas apsaugoti nuo vabzdžių ir kitų kenkėjų.

Tam tikromis sąlygomis arseniniai junginiai – tokie kaip arsenatai ir arsenitai – mikrooroganizmų gali būti pakeisti į arsiną – labai nuodingas česnako kvapo dujas.

Dabar biblioteka nuodingas knygas laiko atskirose dėžėse, vėdinamoje patalpoje su perspėjimais. Mokslininkai planuoja jas suskaitmeninti – kad sumažintų vartotojų fizinių prisilietimų atvejus.