Ką apie gyvenimą ir investicijas mano I.Laursas, kodėl nenori investuoti į namus, kuo skiriasi JAV ir lietuvių mentalitetas, kas nutiko JAV viršijus greitį ir kaip jį vijosi policija

Žmogus – pagrindinis mus stabdantis veiksnys

Verslo leidiniai skelbia, kad jis jau uždirbo per 20 mln. eurų, patenka į turtingiausių Lietuvos žmonių sąrašą. Mobiliųjų programėlių versle milijonus uždirbęs I.Laursas neabejoja, kad netolimoje ateityje visos verslo šakos – nuo bankininkystės iki logistikos – bus perkeltos į elektroninę erdvę.

„Vis dėlto tai įvyks dar labai negreitai. Patirtis rodo, kad didžiausias progreso stabdis yra žmogus. Jis gali tik tam tikru greičiu perprasti ir įsisavinti naujausias technologijas ir prisitaikyti prie naujos ekonomikos“, – įsitikinęs verslininkas.

Pirmoji investicija – 40 tūkst. rublių kainavęs kompiuteris

I.Laursas vaikystėje žavėjosi fantastinėmis knygomis, tačiau ūgtelėjęs nusivylė jų kūrėjais. Jau tada autorių spėjimai, kokios technologijos mus pasieks 2000 m., jam pasirodė banalūs ir primityvūs.

„Žmogui neduota įsivaizduoti to, kas dar nėra sukurta. Pavyzdžiui, sugalvoti naują spalvą. Jis galėtų amžinybę laužyti galvą, tačiau vis tiek nepavyktų. Taip yra ir su fantastais – numatyti, kokia bus ateitis, niekas negali“, – įsitikinęs milijonierius.

Visai kitokią patirtį verslininkas įgavo dar vaikystėje susipažinęs su kompiuteriais. Tada jo tėvai dirbo Kauno elektronikos institute ir naktimis, kai budėdavo, leisdavo sūnums išbandyti kompiuterinius žaidimus. „Galimybė prieiti prie tų mašinų ir stebėti, kaip, parašius porą raidžių, jos vykdo tavo valią, užbūrė“, – vaikystę prisiminė I.Laursas.

Tėvai, matydami sūnų žavėjimąsi technologijomis, ryžosi pirkti kompiuterį, kuris tuo metu kainavo tiek, kiek du nauji automobiliai. „Tada tai buvo pirmas namų kompiuteris Kaune, bet manau, kad investicija pasiteisino“, – įsitikinęs I.Laursas.

Dar vertingesnė šeimos investicija buvo į sūnaus mokslus. Būdamas septyniolikos, jis išgirdo apie tuo metu naują mokinių mainų su užsienio šalimis programą ir ėmė rimtai ruoštis mokslams už Atlanto – tobulino anglų kalbos žinias, savarankiškai tvarkė begalę reikalingų dokumentų. Didžiausiu iššūkiu jam tapo įkalbėti tėvus už metus mokslų sumokėti tuo metu didžiulę pinigų sumą – 10 tūkst. dolerių. Vis dėlto pasitarę jie sutiko išleisti sūnų į Ohajo valstijoje esantį Konektikuto koledžą.

Sėkmės raktas – komanda

Grįžęs į Lietuvą I.Laursas įstojo į Vilniaus universitetą, kur baigė ekonomikos studijas. Dar būdamas studentas įkūrė pirmąją įmonę, kuri kūrė internetines svetaines. Tuo metu ši paslauga buvo itin nauja ir labai gerai apmokama, todėl įmonę nuspręsta plėsti. Pirmąja stotele tapo Londonas, kuriame lietuviai greitai įsitvirtino. Tačiau I. Laursas prisipažįsta greitai supratęs, kad verslą turi kelti į pasaulio informacinių technologijų centrą – Kalifornijoje įsikūrusį Silicio slėnį.

Ten verslininkas ir susidomėjo tuo metu visiškai nauja mobiliųjų programėlių technologija. Greitai kompanija tapo itin pelninga ir vertinama. Vis dėlto verslininkas visų nuopelnų sau neprisiima ir atskleidžia, kad sėkmingo vadovavimo paslaptis – tikrų profesionalų komanda, kuriai tiesiog nereikia trukdyti.

„Verslo mentalitetas Lietuvoje ir už Atlanto labai skiriasi. Dešimt lietuvių išsirinktų vadą, kuris įsakinėtų. Dešimt amerikiečių per valandą patys pasiskirstys darbus. Tai palengvina atsakomybę, pakanka profesionalus sukviesti į vieną kambarį“, – patirtimi dalijasi I.Laursas.

Pardavęs verslą, sentimentų nejautė

Kai kompanija atsidūrė pačioje viršūnėje, verslininkas nusprendė ją parduoti. Paklaustas, ar nebuvo gaila išsiskirti su verslu, kurį nuo pirmųjų dienų augino tarsi kūdikį, I.Laursas prisipažino, kad sentimentų nebebuvo likę.

„Šią kompaniją kūriau 10 metų. Per tiek laiko dingo emocijos, jau norėjosi kažko naujo. Pinigai, kuriuos ruošiausi gauti už kompaniją, buvo raktas į naujoves, iššūkius ir galimybes, kurių tuo metu taip trūko. Be to, netikiu, kad galima ką nors sukurti be daugybės bandymų. Pasiteisina tik vienas iš dešimties, o gal net ir šimto projektų. Kai jų tiek daug, nustoji apie juos galvoti kaip apie vaikus.“

Už lietuvio įkurtą kompaniją kinai sumokėjo 50 mln. dolerių. Gauti pinigai verslininko neišpaikino, jis nešvaisto jų blizgiems niekučiams, net nuosavų namų kol kas neturi, nes investuoti į nekilnojamąjį turtą, pasak I.Laurso, neracionalu.

Ateityje valstybes valdys kompiuteriai

Viena iš ateities vizijų, kurias kuria I.Laursas, – ne politikų ir valdininkų, o kompiuterio valdoma valstybė. Pasak investuotojo, valstybė yra toks sudėtingas mechanizmas, kad žmogaus proto nebeužtenka ją valdyti efektyviai, o klaidos kainuoja per daug.

„Kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad žmogaus galimybės ribotos, o technologijų – beribės. Pastarosios nepavaldžios emocijoms, jos priima sprendimus vadovaudamosi taisyklėmis, kas žmonėms, mano manymu, yra kur kas parankiau. Pavyzdžiui, Amerikos mokslininkas atliko išsamų tyrimą ir konstatavo gluminantį faktą: ryte pailsėjęs ir dar nesuirzęs teisėjas žmogų už tam tikrą nusikaltimą nuteisia dvejiems nelaisvės metams, o po pietų bausmės laikas gali būti tris kartus ilgesnis. Įsivaizduojate – ketveri žmogaus gyvenimo metai sugadinti tik todėl, kad kažkas buvo pavargęs ir suirzęs!“ – pastebi I.Laursas.

Anot jo, tai tik vienas pavyzdys, tačiau jis iškalbingai byloja, kad vieną dieną žmogus susipras ir nebenorės būti savo paties klaidų įkaitu. Kai gyvensime visuomenėje, kurią valdo kompiuteriai, visi bus priversti laikytis taisyklių, o jas pažeidę žinos, kad sulauks konkrečios bausmės, kuriai nedarys įtakos emocijos.

„Visuomenei būtų naudingiausia žmogų pakeisti dirbtiniu intelektu, nes šiandien jis yra stipresnis ir galingesnis. Tačiau tai kol kas mažai kas supranta“, – sako I.Laursas.

Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo baugu prarasti galimybę būti žmogiškai suprastam, taisyklių laikymasis palengvina gyvenimą – tuo verslininkas nė kiek neabejoja. Paklaustas, ar pats niekada nepažeidžia taisyklių, vyras prisimena įvykį, nutikusį Amerikoje.

„Viršijau greitį 16 km/val. – Lietuvos mastu tai nėra daug, bet to pakako, kad mane kaip filme vytųsi policijos mašina, pareigūnas lieptų dėti rankas ant mašinos kapoto ir būčiau apieškotas. Gavau kvietimą į teismą ir nepadėjo jokie aiškinimai, kad esu europietis ir po mėnesio palieku Ameriką. Man buvo pasakyta, kad niekas varu į teismą neveš, tačiau, jei neatvyksiu, į JAV daugiau nebeįvažiuosiu“, – neslepia I.Laursas ir prisipažįsta, kad po šios nemalonios situacijos visam gyvenimui suprato, kas yra taisyklės.

Dirbtinio intelekto valdomas pasaulis – neišvengiamybė

I.Laursas pasakoja turintis bičiulį, Stanfordo universiteto profesorių, su kuriuo bent kelis kartus per metus pasikalba apie dirbtinio intelekto progresą. Mokslininko teigimu, yra kompiuteris, kurio veikimo principų žmonės nebesupranta jau penkerius metus.

„Mums tai juoda dėžė, neturime žalio supratimo, kas vyksta jos viduje. Viskas sudėtingiau už tai, ką žmogus pajėgus suvokti“, – bičiulio žodžius atkartojo verslininkas.

Yra ateities pranašautojų, kurie įsitikinę, kad vieną dieną dirbtinis intelektas, supratęs, jog yra galingesnis, žmogų tiesiog sunaikins. Vis dėlto I. Laursas tokiomis pesimistinėmis prognozėmis netiki.

„Tokiu atveju žmogus bus toks nereikšmingas, kad jo naikinti tiesiog nebus prasmės. Juk mes nežudome, tarkim, skruzdėlių vien dėl to, kad jos yra silpnesnės. Žinote, kai stebi stichinį gamtos reiškinį, uraganą, vienu metu jauti baimę ir susižavėjimą. Tai suteikia daugiau galimybių. Gal šiandien mes norėsime pastatyti vėjo jėgainę, o po 30 metų kursime planetų sistemas mums dar nežinomose žvaigždėse.“