150 tūkst. lankytojų per metus ir galo nematyti: kodėl žmonės veržte veržiasi į Rapa Nui

Mokslininkai tikina, kad toks žmonių srautas sunaikins ir taip jau trapią salos ekosistemą. Kuo žmones vilioja ši unikali sala ir kokia tūkstantmečius menančių kūrinių mįslė?

Rapa Nui, arba Velykų sala – labiausiai į Rytus nutolusi Polinezijos sala, esanti Ramiajame vandenyne, maždaug 3700 km į Vakarus nuo Pietų Amerikos. Šioje saloje stūkso vieni įspūdingiausių žemėje esančių kūrinių. Tai – 887 išskaptuotos akmeninės galvos, vadinamos moai. 166,3 kv. km saloje esantis Rapanujo nacionalinis parkas yra įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Vulkaninė uoliena

Nedaug žinoma apie šių rūstaus veido monolitinių statulų kilmę. Jų aukštis – 4 m, o sveria jos vidutiniškai po 14 tonų. Žinoma tik tiek, kad į šią salą kolonistai medinėmis irklinėmis kanojomis atvyko IV–XIII amžiais. O moai statulos iš vulkaninės uolienos buvo išskaptuotos ir išdėliotos ant platformų, vadinamų ahu, tarp X–XVI a.

Kai kurios iš statulų net turi „kepures“, pagamintas iš rausvos vulkaninės uolienos, panašios į pemzą. Šie galvos apdangalai vaizduoja rapanujiečių šukuosenas – į kuodus surišamus plaukus. Manoma, kad statulų akiduobėse seniau buvo akys, pagamintos iš baltų koralų ir vyzdžius vaizduojančio juodo vulkaninio stiklo arba rausvos vulkaninės uolienos.

Išskaptuotos statulos būdavo papuošiamos raštais, primenančiais tradicines rapanujiečių tatuiruotes. Tačiau šiuos raštus vėjas ir lietus nuo statulų nutrynė, jie gali būti matomi tik tose vietose, kurios buvo paslėptos po žeme.

Kodėl šios statulos būdavo išskaptuojamos ir pastatomos, nėra žinoma. Galbūt taip būdavo pagerbiami svarbūs genties vadai ar karžygiai, nes dalyje platformų, ant kurių stovi statulos, buvo rastos kapavietės. O galbūt statulos būdavo statomos tikint, kad jos apsaugos gyventojus. Kai olandų tyrinėtojai 1722 metų Velykų dieną atvyko į šią salą, jos gyventojai, sukūrę šiuos įspūdingus paminklus, jau seniai buvo sukiršinti pilietinių karų, o daugybė moai statulų buvo nuverstos. Išliko tik iš lūpų į lūpas perduodamos rapanujiečių legendos ir, žinoma, įspūdingos iš žemės kyšančios akmeninės galvos.

Pakenkė vištos ir žiurkės?

Kai europiečiai atvyko į Velykų salą, ji jau buvo aptuštėjusi ir mažai apgyvendinta, tačiau kadaise sala buvo miškinga, joje gyveno įvairios dabar jau išnykusių paukščių rūšys. Kas tiksliai nutraukė salos klestėjimą, nėra žinoma.

Viena teorija teigia, kad pirmieji atvykėliai kartu su savimi atsigabeno vištas ir žiurkes, kurios sunaikino trapią salos augaliją. Teigiama, kad apie XVII a., iškirtus paskutines palmes, rapanujiečiai nebegalėjo statyti valčių ir žvejoti. Drastiškai sumažėjus galimybėms prasimaitinti, konfliktas tarp genčių tapo nebeišvengiamas, o gyventojų skaičius mažėjo.

Linguojančios statulos

Ne mažiau įspūdinga nei pačios statulos yra tai, kaip jos buvo perkeltos į savo vietas. Nėra jokių įrodymų, kad buvo naudoti ratai, kranai ar dideli gyvūnai, galintys jas tempti, todėl archeologai ilgai manė, kad moai statulos buvo perkeltos naudojant medinius bėgius, užkeltus ant rąstų. Kai kurios iš jų nuo vulkaninio kraterio taip turėjo būti tempiamos net 18 kilometrų.

Nors kai kurie mokslininkai vis dar palaiko minėtą teoriją, dabar manoma, kad suapvalintas statulų pagrindas galėjo būti skirtas tam, kad statulas būtų galima linguoti į šonus, kartu koordinuotai ir atsargiai traukiant jas į priekį.

Eksperimento metu pavyko pritaikyti šį metodą ir priversti Velykų salos statulos repliką „vaikščioti“. Šią teoriją patvirtina ir uolienų nuotrupos, išbarstytos salos keliuose. Nors diskusija, kaip statulos iš tiesų buvo perkeltos, dar vyksta, tačiau „lingavimo“ metodas siejasi ir su rapanujiečių folkloro istorijomis apie tai, kad dievai statuloms įsakė vaikščioti.